16Objektai(-ų)

Fotografas

Fotografai mėgėjai, susibūrę į Lietuvos fotomėgėjų sąjungą 1932 metais, po metų išleido žurnalą Foto mėgėjas. Jau pirmajame leidinio numeryje Sąjungos pirmininkas prof. Steponas Kolupaila iškėlė fotografams tikslus ir ragino juos „medžioti“ paslėptą krašto grožį, tirti vaizdus, žmones, folklorą (Kolupaila, Steponas. Fotografija ir gyvenimas. Iš: Foto mėgėjas, 1933, Nr. 1, p. 2). Štai ką jis sakė steigiamajame susirinkime pasakytoje kalboje: „Meniškas skonis – žmogaus prigimtyje. Laisvas nuo techniškų suvaržymų, kiekvienas foto mėgėjas gali duoti tikrų šedevrų, kuriais grožėsis pats ir dalysis tuo smagumu su kitais grožio mėgėjais. Lietuvos foto mėgėjai turi dar kilnesnių tikslų. Mūsų pareiga – pažinti savo kraštą ir supažindinti su juo ir mūsų piliečius, ir užsienius, pažadinti turizmą, privilioti svetimų turistų, pakelti Lietuvos vardą… Foto mėgėjai prisidės prie mūsų spaudos: savo darbais jie praturtins iliustracinę jų dalį, pagražins jų išorę, padailins knygas, įvairius leidinius, papuoš geležinkelių vagonus savo krašto vaizdais. Foto mėgėjų sąjunga turės išleisti gražių atvirukų kolekciją – savo krašto propaganda.“

Fotografinis profesoriaus palikimas labai turtingas: didžiausias dėmesys jame sutelkiamas į kraštovaizdį, Nemuno ir Nevėžio krantus, Baltijos pajūrį. Daug keliavo po Vilniaus kraštą, ne vieną kartą lankėsi pačiame Vilniuje. Nors tuo laikmečiu patekti į miestą reikėjo lenkų valdžios leidimo, mokslininkui-hidrologui tai nesukeldavo problemų. Daugelį profesoriaus darbų iliustruoja jo paties darytos nuotraukos. Šioje srityje S. Kolupaila buvo, galima sakyti, profesionalas, menininkas, sugebėjęs net fotografijomis populiarinti tą pačią hidrologiją. Profesorius jau tada naudojo retenybe buvusias diapozityvines fotojuostas, mėgo spalvotomis skaidrėmis iliustruoti savo viešas paskaitas. Tos skaidrės ir hidrometrinių darbų kartoteka buvo bene vienintelis S. Kolupailos turtas, kurį jis pasiėmė su savimi, visam laikui palikdamas tėvynę. Nemuno krašto vaizdai padėjo iškęsti DP stovyklų Vokietijoje nepriteklius, daug jų papuošė išeivijos leistos Lietuviškosios enciklopedijos puslapius.

„Apie lietuvišką spalvotąją fotografiją galime rasti rašytinės informacijos ir amžininkų liudijimų, tačiau išlikusių jos pavyzdžių nėra daug. Šios srities tyrinėtojui neišvengiamai tenka remtis fragmentiškais artefaktais ir „iš dalies spręsti apie visumą“. Beje, tai gana tipiška ikikarinės fotografijos istoriko situacija. Šia proga galime pasidžiaugti, kad palankiai susiklosčius aplinkybėms ir geranoriškai padedant profesoriaus Stepono Kolupailos (1892–1964) artimiesiems, man pavyko iš JAV susigrąžinti ir suskaitmeninti išlikusį hidrologo ir žymaus prieškario visuomenininko spalvotų diapozityvų rinkinį.“
(Valentinas Gylys: istorija apie mažai žinomą Lietuvos fotografijos reiškinį. Kalbino Silvija Butkutė. Nemunas, 2019, Nr. 8, p. 56–57)

„Pirmoji spalvotos mėgėjiškos fotografijos reprodukcija Lietuvoje buvo išspausdinta 1938 m. žurnalo Židinys rugpjūčio–rugsėjo mėn. numeryje (Nr. 8–9, pirmoji įklija). Šio eksperimento iniciatorius ir pirmosios poligrafiškai atspaustos spalvotos nuotraukos autorius – profesorius Steponas Kolupaila, Lietuvos fotomėgėjų sąjungos pirmininkas ir vienas šios Sąjungos steigėjų. Kaip pirmasis organizacijos pirmininkas, visada pabrėždavo visuomeninę fotografo misiją ir su bendraminčiais stengėsi į parodas įtraukti kuo įvairesnę (spaudos, saloninio portreto, kraštovaizdžio), bet estetišką fotografijų. Minėto Židinio numerio pabaigoje, skiltyje Apžvalga. Menas, p. 303–304 spausdinamas nedidelis profesoriaus straipsnis „Natūralių spalvų fotografija“, kuriame autorius išsamiai aprašo išspausdintos fotografijos reprodukavimo eigą ir pristato patį Agfacolor metodą.“ 
(Valentinas Gylys. Spalvotoji Mečio Brazaičio fotografija)

„Turimos žinios leidžia pagrįstai tvirtinti, kad šiuolaikinės spalvotosios fotografijos pradžia Lietuvoje laikytini 1937–1938 m. 1937 m. spalio 7 d., kai prof. S. Kolupaila fotografavo spalvota Agfacolor juosta Kauno botanikos sode. 
Bendradarbiavimas su spauda neapsiribojo pirmuoju bandymu. 1939 m. spalio 21 d. Lietuvos aido pirmąjį puslapį puošia kita profesoriaus spalvota fotografija, kurioje matome Vilniaus katedros motyvą (Lietuvos aidas, 1939, spal. 21, Nr. 633; parašas po nuotrauka: Adomo Mickevičiaus gatvė su vaizdu į Katedrą. Prof. Kolupailos nuotr.). Atsižvelgiant į politinį aktualumą, būtent šią nuotrauką, ko gero, galima laikyti pirmąja spalvota lietuvių spaudos fotografija. Aišku, reikia nepamiršti ir to, kad profesorius už savo nuotraukų publikavimą spaudoje neimdavęs honoraro, šitaip pabrėždamas tikro fotografijos mėgėjo nepriklausomybę nuo siauresnių profesinių fotožurnalisto ir bendrai fotografo profesionalo uždavinių.“ 

(Valentinas Gylys. Spalvotoji Mečio Brazaičio fotografija)

Svariausiu įvertinimu reikėtų laikyti aukso medalius, pelnytus 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“. Lietuvos aidas rašė: „1937 m. Paryžiaus parodoje už Lietuvos eksponatus paskirtos 58 premijos, jas laimėjo 46 parodos dalyviai. […] Už fotografijas (14-oje klasėje) aukso medalį gavo: L. Foto Mėgėjų Draugija, Augustinas, Buračas, Gavėnas, Kolupaila, Milaševičius, Naruševičius, Babickas, Orentas ir Skrinskas“. 
Visuotinės Lietuvos enciklopedijos skyrelyje „Lietuvos meninė fotografija 1918–1939“  minima, kad 1940 m. Vilniuje Lietuvos fotomėgėjų draugija ir Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos Fotosekcija surengė bendrą parodą. Pristatyti V. Augustino, K. Daugėlos, P. Karpavičiaus, S. Kolupailos, Antaninos Lauciuvienės ir K. Lauciaus, J. Miežlaiškio, A. Naruševičiaus kūriniai. Tai buvo pirmasis Lietuvos fotografijos pristatymas Vilniuje.

„Išskirtinės meninės vertės nuotraukų jis sukūrė tuomet, kai dėmesį netikėtai patraukdavo koks nors neįprastas, tačiau charakteringas motyvas. 1939 m. liepą Vilniaus apylinkėse daryta „Rugiapjūtė“ atspindi S. Kolupailos fotografavimo stilių, interesus, požiūrį. Šio atvaizdo kompozicija, spalvos ir bendra nuotaika primena prancūzų tapytojo Jeano-Francois Millet (1814–1875) paveikslą „Varpų rinkėjos“ (1857). Panaši ir fotografijoje įamžintos scenos gyvenimiškoji prasmė. Autoriaus dėmesį patraukė ne tik pjovėjų grupės meninis išraiškingumas, bet ir tai, kad to meto Lietuvoje jau retai kur galėjai pamatyti pjautuvais rugių lauke besidarbuojančius žmones. Nederlinguose Neries paupiuose Vilniaus krašte toks XIX a. menantis derliaus nuėmimo būdas dar buvo plačiai paplitęs. Štai kaip užfiksuotą momentą aprašė pats fotografas: „Neries krantų smiltinguose laukuose jau prasidėjo rugiapjūtė. Ūkininkų šeimos susilenkusios kirto rugius... pjautuvais. Rugiai reti ir varpos mažos, tad žmonės rankomis rinko tą negausų derlių, kuriuo teks maitintis visus metus. Arčiau Vilniaus pastebėjom tam tikrą pažangą: rugius kirto vyrai, dalgiais, o moterims vis vien lieka sunkesnė darbo dalis – rinkti pėdus ir krauti gubas“ (Kolupaila, Steponas. Narutis ir Neris. Kosmos, 1940, Nr. 1/3, p. 58). Apskritai, S. Kolupaila yra gamtovaizdžio fotografijos meistras. Jo nuotraukų kompozicijos klasikinės, stilistiškai artimos to meto peizažinei tapybai. Žinoma, tuometinės monochrominės fotografijos kontekste spalvotas vaizdas pats savaime atrodė moderniai.“ 
(Valentinas Gylys: istorija apie mažai žinomą Lietuvos fotografijos reiškinį. Kalbino Silvija Butkutė. Nemunas, 2019, Nr. 8, p. 58–59)

Profesoriaus S. Kolupailos fotografijų archyvas išsibarstęs po asmeninius fondus ir muziejus, jo darytos nuotraukos puošia ne vieną albumą. 2010 m. išleistame leidinyje pristatomi Kauno miesto muziejaus fonduose saugomo kauniečio fotografo Stanislovo Lukošiaus archyve esantys vaizdai iš prof. Stepono Kolupailos fotografijų archyvo, pasakojantys apie potvynius, ištikusius Kauną 1926, 1946, 1951 ir 1958 metais.

Leidinio Naujosios Romuvos fotografija (t. 1–2, 2007–2008) abiejuose tomuose S. Kolupaila minimas kaip veiklus fotografijos istorijos dalyvis ir Naujosios Romuvos bendradarbis bei savo straipsnius autorinėmis nuotraukomis iliustruojantis autorius.
 

2008 metais sukako 70 metų, kai buvo atliktas novatoriškas S. Kolupailos poligrafijos eksperimentas – 1938 m. žurnale Židinys publikuotos pirmosios spalvotos nuotraikos. „Agfacolor“ ir „Kodak“ skaidrėse įamžintos profesoriaus rengtos kelionės baidarėmis, skautų stovyklos, anuometinės Lietuvos miestų ir miestelių vaizdai. Ta proga 2008 m. spalį surengta profesoriaus S. Kolupailos 1937–1943 m. spalvotosios fotografijos paroda Vilniaus rotušėje. Parodos rengėjas V. Gylys teigė, jog iš viso fotomenininkas yra padaręs per tūkstantį spalvotų nuotraukų. Parodoje eksponuota 130, kurios saugomos S. Kolupailos šeimos archyve JAV. 

Informuojame, kad šioje svetainėje statistikos ir rinkodaros tikslais naudojami slapukai (angl. Cookies). Jei sutinkate, spauskite mygtuką SUTINKU. Sutinku