Parodos objektai

1800 m. dienos šviesą išvydusi Kristijono Gotlybo Milkaus gramatika – reikšmingas lituanistinis darbas. Tyrėjai pažymi, jog ši gramatika neapsiribojo vien Prūsijoje vartota lietuvių kalba. Joje bandyta sieti abiejų Lietuvos dalių kalbos faktus bei juos lyginti. Gramatika plito ir Didžiojoje Lietuvoje, ją turėjo Simonas Daukantas (1793–1864), vertino Simonas Stanevičius (1799–1848), Liudvikas Adomas Jucevičius (1813–1846) ir kt. Iš šios gramatikos lietuvių kalbos pagrindų mokėsi kelios Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro būsimų kunigų kartos, ją palankiai vertino žinomi kalbotyros specialistai, ja naudojosi garsus Prūsijos lingvistas, lyginamosios kalbotyros pradininkas Franzas Boppas (1791–1867), žymiausias XIX a. indoeuropeistas, lyginamosios kalbotyros ir sanskrito profesorius Augustas Schleicheris (1821–1868), asmeninėje bibliotekoje ją saugojo žymusis Europos filosofas Immanuelis Kantas (1724–1804) ir kt. Tai, jog ši gramatika buvo mokslinėje apyvartoje ir nuolat naudojama, šiandien liudija eksponuojamame egzemplioriuje išlikusios rankraštinės skaitytojų marginalijos. Po K. G. Milkaus gramatikos pasirodymo šioje srityje bemaž pusšimtį metų nieko naujo nebuvo paskelbta.

Kristijono Gotlybo Milkaus parengtoje gramatikoje pirmą kartą buvo išspausdinti du Kristijono Donelaičio (1714–1780) Metų fragmentai. Istoriografijoje pažymima, jog šių fragmentų pasirodymas K. G. Milkaus gramatikoje tyrėjams kelia neatsakytų klausimų. Iki šiol nežinoma, iš kur Kristijonas Gotlybas buvo gavęs poemos rankraštį. Gal buvo vienas iš neįvardytų K. Donelaičio bičiulių?..

Kristijonas Gotlybas Milkus domėjosi Christiano Fiurchtegoto Gelerto (Christian Fürchtegott Gellert, 1715–1769) kūryba. Jo pasakėčios Kūlikas vertimą K. G. Milkus paskelbė 1800 m. savo parengtoje lietuvių kalbos gramatikoje. Versdamas Chr. F. Gelerto pasakėčias, Kristijonas Gotlybas stengėsi jas adaptuoti lietuvių bendruomenei, įterpti jose lietuviškų motyvų, todėl Kūliko vertimas laikytinas sekimu.

1800 m. Karaliaučiuje pasirodė dvikalbis Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas. Tai buvo pirmasis lietuvių kalbos leksikografijos darbas, kuriame prioritetas teiktas ne tik Biblijos, bet ir gyvosios kalbos frazeologijai. Leidinys praturtintas lietuvių tautosakos pavyzdžiais, jame paskelbta apie 300 lietuviškų priežodžių ir patarlių. Ypatingos reikšmės turi šiame žodyne esančios trys pratarmės: sudarytojo Kristijono Gotlybo Milkaus, Berlyno teologo ir kalbų tyrinėtojo Danieliaus Jenischo (1762–1804) bei Karaliaučiaus Karo ir domenų rūmų tarėjo, mokyklų inspektoriaus Christopho Friedricho Heilsbergo (1726/1727–1807). Pratarmių autoriai pabrėžė lietuvių kalbos svarbą ir reikšmę mokslui, teigė, jog kalba – svarbiausias tautos turtas. LMAVB saugomi du šio žodyno egzemplioriai. Parodoje eksponuojamas žodyno antraštinis lapas ir atvartai, kuriuose rasime žodžių biblioteka, knygos, knygininkas, mokslas ir kt. reikšmes vokiečių kalba.

Lietuvių kalbai ir jos likimui nebuvo abejingas žymusis filosofas Immanuelis Kantas (1724–1804), Karaliaučiaus universiteto profesorius. 1800 m. išleistas Kristijono Gotlybo Milkaus žodynas buvo palydėtas nedideliu I. Kanto atsiliepimu Draugo prierašas apie lietuvius ir jų kalbą. Jame I. Kantas pabrėžė lietuvių kalbos išsaugojimo svarbą, atkreipė dėmesį į jos reikšmę mokslui. Jis rašė: ,,<...> nepaisant naudos, kurią gali valstybei duoti tautos su tokiu charakteriu parama, nereikia menkinti viso to, ką gali duoti mokslams, ypač senajai tautų kilnojimosi istorijai, ta labai senos, dabar mažame plote suspaustos ir tartum izoliuotos tautos dar gryna kalba, ir todėl išsaugoti jos savitumą jau savaime yra labai svarbu.“

1544–1945 m. veikęs Karaliaučiaus universitetas, arba dar kitaip vadinamoji Albertina (nuo universiteto steigėjo Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio (Albrecht von Brandenburg, 1490–1568) vardo), ne tik turėjo didelį poveikį rytinės Vidurio Europos dalies kultūrai, bet ir tapo reikšmingu lietuvių kultūros centru, išugdžiusiu daug lietuvių raštijos darbuotojų: Kristijoną Donelaitį (1714–1780), Martyną Liudviką Rėzą (Martin Ludwig Rhesa, 1776–1840), Povilą Frydrichą Ruigį (Paul Friedrich Ruhig, apie 1721–po 1784), Petrą Gotlybą (Peter Gottlieb Mielcke, 1695–1753) bei Kristijoną Gotlybą (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807) Milkus ir kt.

Kristijono Gotlybo Milkaus plunksnai priklauso pirmoji istorinė poema lietuvių kalba – Pilkainis. Šioje nedidelėje 16 puslapių poemėlėje pasakojama Pilkalnio miestelio (vok. Pillkallen, dab. Dobrovolsk, Kaliningrado sritis, Rusija) istorija nuo pagonybės laikų iki XVIII a. pab., aiškinama jo pavadinimo kilmė, minimi svarbiausi istoriniai įvykiai ir kt. Kaip teigia doc. dr. Žavinta Sidabraitė, poema pasižymi gyva liaudiška kalba, išraiškingais veiksmažodžiais, o joje keltos lietuvybės idėjos aktualumo neprarado visą XIX amžių.

Kristijono Gotlybo Milkaus išverstas ir parengtas pasaulietinio turinio skaitinių vadovėlis Kūdikių prietelius. Tai populiaraus vokiečių pedagogo švietėjo Friedricho Eberhardo von Rochovo (1734–1805) ugdomųjų knygelių laisvas vertimas. XVIII a. lietuviams jis teikė naujausių mokslo sričių (biologijos, geografijos, medicinos, astronomijos ir kt.) žinių. Jame esama praktinių pamokymų, didaktinių pasakojimų, kuriuose pabrėžiama mokslo ir rašto nauda, giesmių. Vadovėlyje pateikta medžiaga buvo įdomi skaitytojui, parašyta gražia ir gyva lietuvių kalba. K. G. Milkaus Kūdikių prietelius buvo naudojamas ne tik lietuviškose mokyklose, bet ir Karaliaučiaus universitete veikusiame Lietuvių kalbos seminare. Lietuvoje išliko vienintelis šiandien žinomas 1795 m. laidos egzempliorius, saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.