Homo faber: meistrystė senuosiuose dokumentuose

Sidabrakojė Tetidė atėjo į rūmus Hefaisto,
Amžinus, dangiškų rūmų gražiausius, žvaigždėm išgrįstuosius,
Žibančio vario, kuriuos klišakojis pats pasistatė.
Plūstantį prakaitu jį prie dumplių deivė atrado,
Kalvis skubėjo. Trikojų dvi dešimti buvo nukalęs
Pasistatyti prie sienų gražiai įtaisytoje menėj.

                                                                     (Hom. Il. XVIII 369–374, vertė A. Dambrauskas)
 

Šitai pasakęs, viešnią paliko ir grįžo prie dumplių.
Atgręžė jas į žaizdrą atgal ir liepė darbuotis.
Ėmė vėl pūsti ugnin bent dvidešimt dumplių iš karto,
Švokšdamos sunkiai ir keldamos vėją visokio smarkumo:
Kartais padėdavo kalviui skubiai, o kartais iš lėto,
Kaip to norėjo Hefaistas ir kaip reikalaudavo darbas.
Metė nedylantį varį į ugnį ir alavą minkštą,
Brangųjį auksą, taipogi sidabrą, tada jau dailidė
Sunkų priekalą pastatė ant kojos ir paėmė rankon
Kūjį didžiulį ir sunkų, reples įsitvėręs į kairę.

                                                                     (Hom. Il. XVIII 468–477, vertė A. Dambrauskas)

Šiose Homero Iliados eilutėse skaitome, kaip ir ką dirbo klasikinės mitologijos laikų ugnies bei kalvystės dievas Hefaistas, su deive Atėne per šventes garbinamas kaip amatų globėjas. Iš mitologijos sužinome, kad deivė Atėnė išradusi plūgą, vežimą, išmokiusi žmones tramdyti arklius, išgauti ugnį, globojusi puodžius ir audėjus, pati mokėjusi nuostabiai austi. Tai ji audimo šaudykle trenkė audeklų dažytojo dukrai Arachnei, drįsusiai iškviesti deivę į audimo varžybas. Hekatė pavertė Arachnę amžinai audžiančiu voru. Norisi tikėti, kad iš tiesų gyveno garsiojo Kretos labirinto statytojas, visokių menų meistras, architektas, skulptorius Dedalas (Daidalas). Tačiau ši paroda skirta ne dievams, ne mitams ir ne mitų laikams.

Homo faber (lot.) – žmogus kalvis, meistras, vertybių gamintojas. Kaip galima tapti išmanančiu meistru? Fabricando fit faber (lot.) – dirbant tampama meistru. Ne visada atvirai dalinamasi amato subtilybėmis, istorijoje netrūksta pasakojimų apie nustumtus nuo pastolių iškilių pastatų statytojus, apie nukirstas meistrų rankas ar atimtą regėjimą, po devyniais užraktais saugomas amato paslaptis.

Šia paroda norime paminėti ir pagerbti Apšvietos amžiaus paminklą, prieš 250 metų pradėtą įgyvendinti Prancūzijos karališkosios mokslų akademijos projektą Descriptions des arts et métiers (amatų ir meistrystės aprašymai). Idėja buvo ilgai brandinta, nuo pat Akademijos įkūrimo 1660 m. Norėta pateikti išsamų, iliustruotą Prancūzijos amatų, pramonės ir verslo aprašymą, kad būtų galima palyginti su kitų kraštų pasiekimais. Tam darbui buvo sutelktos ir mokslininkų, ir praktikų pajėgos. Didžiausias nuopelnas priklauso dviems mokslininkams: René Antoine Ferchault de Réaumur ir Henri Louis Duhamel du Monceau. Pirmasis kaupė medžiagą, raižinius, pats parašė ir parengė keletą darbų apie inkarų gamybą, koksą. R. A. F. Réaumur mirė 1757 m. Po jo mirties rūpestį projektu perėmė H. L. Duhamel du Monceau. Jis ypač domėjosi chemija, botanika, mechanika, jo pavardę, kaip autoriaus ar bendraautoriaus, randame 27-iuose aprašymuose.

Descriptions des arts et métiers faites ou approuvées par Messieurs de l’Académie royale des Sciences (Amatų ir meistrystės aprašymai, sukurti arba aprobuoti Karališkosios mokslų akademijos narių) buvo leidžiami Paryžiuje 1761–1782 metais, juos spausdino Delatour, Jean Desaint ir Charles Saillant. 72 darbai (arba 114 dalių), išleisti didžiausiu formatu – foliantu, juose daugiau negu 2100 raižinių ir brėžinių. Vario raižinių kompozicijos papildo aprašymus, stebina raižybos kokybe bei profesionaliais piešiniais. Iliustracijos ne tik puošia, bet ir atlieka didaktinę funkciją.

Šie vario raižiniai perteikia XVIII a. pramoninės gamybos pobūdį, tobulėjančias anglies, geležies, medžio, porceliano, kailio, vilnos bei šilko apdirbimo technikas. Kompozicijose vaizduojamas darbo procesas ir atskiri jo etapai. Siužetinės kompozicijos, daiktų atvaizdai, brėžiniai ir įvairių vietovių planai buvo kuriami per visą Aprašymų leidimo laikotarpį, tačiau kai kurie jų buvo sukurti dar XVII a. pabaigoje, kai kilo sumanymas imtis tokio darbo. Aprašymų bendradarbiai buvo prancūzų dailininkai, taip pat vario raižinio techniką įvaldę meistrai: Laurent Berthault, Louis Bretez, Jean Chaufourier, François Alexandre Pierre de Garsault, Elisabeth ir Catherine Haussard, Claude Lucas, Pierre Nicolas Ransonnette, Louis Simonneau. Atskirus tomus iliustravo keli ir daugiau meistrų, kūrusių raižinius pagal parengtus piešinius. Kai kurie autoriai, pavyzdžiui, Jacob André Roubo ir Pierre Patte, kūrė ir piešinius, ir raižinius. Dauguma iliustracijų autorių buvo pakviesti Aukštosios nacionalinės dekoratyvinės dailės mokyklos. Šioje Prancūzijos mokykloje studijavę dailininkai buvo supažindinami su amatais, kai kurie iš jų galbūt vadovavo ir manufaktūroms. Iliustracijos perteikia nuo seno žinomų amatų atstovus: knygrišius, odininkus, kalvius, siuvėjus, baldžius, verpėjus, kailiadirbius, stalius, audėjus, puodžius, mūrininkus, skardininkus, geležies apdirbėjus ir kitus amatininkus ar dailininkus, kurie užsiimdavo vargonų ir vitražų, o taip pat perukų, kortų gamyba.

Siužetinėse scenose dailininkai perteikė amatininkų dirbtuvių bei naujų pramoninių įmonių aplinką, čia dirbančius žmones, taip pat gamybai svarbius įrankius. Dauguma kompozicijų yra padalintos į dvi dalis. Vienoje dalyje rodomi didelių ir mažesnių dirbtuvių bei įmonių interjerai ir žmogaus gyvenamos aplinkos fragmentai. Kompozicijose pavaizduoti amatininkai ir darbininkai, dėvintys pastarajam laikotarpiui būdingus drabužius. Dažnai raižinio apačioje yra perteikti gamybai reikalingi žaliavų pavyzdžiai, taip pat įvairūs gaminiai, techninė įranga. Visa tai suteikia žinių apie to meto žmonių kasdienę ir meninę aplinką, taip pat išaugusią pramonės gamybą tiek Prancūzijoje, tiek ir kitose šalyse.

Dėl leidinio graviūrų buvo kilęs skandalas – garsioji Diderot (Didro) ir D'Alembert enciklopedija, leista panašiu metu, buvo apkaltinta neteisėtai pasinaudojusi raižiniais, juos pasisavinusi. Tų pačių, šiek tiek modifikuotų raižinių galime pamatyti ir kituose enciklopediniuose XVIII a. leidiniuose.

Karališkosios mokslų akademijos narių ir amato praktikų parengti Aprašymai yra vienas iškiliausių Apšvietos amžiaus Prancūzijos techninę kultūrą atspindinčių paminklų, pirmasis toks bandymas susisteminti ir aprašyti verslus ir darbo priemones, kurios vėliau išnyko.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugoma didžioji dalis šio iškilaus ir reto leidinio. 1771–1783 m. Šveicarijoje mažesniu (ketvirtainiu) formatu buvo išleista 20 Aprašymų tomų. Beveik visus juos galima rasti Retų spaudinių skyriuje.

Taigi bene factum non abscedet (lot.) – geras darbas nepražus.

Parengė –  dr. Neringa Markauskaitė, Violeta Radvilienė
Medžiagą internete pateikė – Audronė Steponaitienė

Informuojame, kad šioje svetainėje statistikos ir rinkodaros tikslais naudojami slapukai (angl. Cookies). Jei sutinkate, spauskite mygtuką SUTINKU. Sutinku