Leidiniai apie palaimintąjį Mykolą Giedraitį
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fonduose saugoma dalis vertingų istorinių dokumentų, liudijančių palaimintojo Mykolo Giedraičio gyvenimą ir stebuklus. Toliau pateikiamas Retų spaudinių skyriuje saugomų leidinių, turėjusių būti eksponuojamų parodoje, anotuotų aprašų sąrašas.
Istoriko Motiejaus Mechoviečio 1521 m. Krokuvoje išleistoje „Lenkų kronikoje“ (kn. 4, skyr. LXXIII) randame vieną iš ankstyviausių liudijimų apie šventumu garsėjusio brolio Mykolo mirtį: 1485 m. gegužės 4 d. Krokuvoje, Šv. Morkaus bažnyčioje, gyvenimą baigė Šv. Marijos Demetro atgailos kanauninkų vienuolijos brolis Mykolas; jis palaidotas chore iš šiaurės pusės prie zakristijos durų. Buvo žemo ūgio, pamaldus iš prigimties ir, kaip kalbama, garsus bei įžymus stebuklais. Tikėtina, kad šis istorikas, 1479 m. Krokuvos akademijoje gavęs magistro diplomą, pažinojo Dievo tarną Mykolą Giedraitį. Šis Motiejaus Mechoviečio liudijimas įtrauktas ir į pirmąją žinomą išspausdintą palaimintojo lietuvio vienuolio biografiją „Vita beati Michaelis“, kurią lotynų kalba 1544 m. parašė laisvųjų menų magistras, kunigas, Apaštalinio Sosto ir imperatoriaus viešasis notaras Jonas Tščianietis (Ioannes Arundinensis, m. 1567). Palaimintojo gyvenimo aprašymas buvo išspausdintas 1605 m. Krokuvoje.
Vilniaus akademijos profesoriaus A. Kojalavičiaus-Vijūko „Įvairenybėse apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, išspausdintose 1650 m. Vilniaus akademijoje, pateikiama žinutė (p. 3) apie iš senos lietuvių kunigaikščių Giedraičių giminės kilusį palaimintąjį Mykolą, Krokuvos akademijoje baigusį šventosios teologijos bakalauro studijas, gyvenusį Romos miesto Švč. Mergelės Marijos de Metro regulinių atgailos kanauninkų vienuolijoje, 1485 m. gegužės 4 d. mirusį ir amžino poilsio atgulusį Krokuvoje.
1669 m. Antverpene išėjusioje A. Kojalavičiaus-Vijūko „Lietuvos istorijos“ antroje dalyje, kur įvykiai pasakojami chronologine įvykių seka, ties 1484 metais, kai mirė šv. Kazimieras, lakoniškai informuojama (p. 250), kad kitąmet paskui jį į paskutinę kelionę palydėtas Lietuvos senos kunigaikščių giminės palikuonis Mykolas Giedraitis, garsus ne tik dėl pamaldaus būdo, bet ir dėl kilmės.
Tai ankstyviausias iš Bibliotekoje saugomų pal. Mykolui Giedraičiui atminti skirtų leidinių – 1682 m. Krokuvoje išspausdintas lotyniškas pamokslas. Jo antraštė lietuvių kalba skambėtų taip: „Ant pal. Mykolo Giedraičio, gimusio iš Lietuvos kunigaikščių, mirusio Šv. Augustino šventųjų atgailos kankinių vienuolystėje Krokuvos mieste ir didžiai pagarsėjusio šventu gyvenimu bei šlovingais stebuklais, šventųjų palaikų kapo antrą po Švenčiausiojo Kryžiaus atradimo dieną Šv. Augustino atgailos kanauninkų Šv. Morkaus bažnyčioje surasta ŠVENTOJO KRYŽIAUS PUOŠMENA ‒ GIEDRAIČIŲ ROŽĖ, kurią gausiausiam įžymių svečių pulkui parodė Krokuvos universiteto filosofijos bakalauras, šventosios teologijos klausytojas Samuelis Juozapas Butkevičius-Visvaina ir 1682 Nazariečio gėlės metais, gegužės 4 d., atidavė į viešumą.“ Pamokslo autorius savo kūrinį dedikavo savo mecenatui, Trakų vaivadai Marcijonui Aleksandrui Oginskiui (1632–1690). Pasirėmęs Giedraičių herbo vaizduliu – Rože, autorius iš pradžių aptaria rožės reikšmes krikščionių kultūroje, o vėliau papasakoja apie Palaimintojo gyvenimą ir stebuklus. Pamoksle pacituotas regėjimo metu Palaimintojo išgirstas Kristaus raginimas (lap. B2verso): Esto patiens usque ad mortem, et habebis Coronam Vitae (Kentėk lig mirties – ir pelnysi Gyvybės vainiką!), taip pat paskutiniai Palaimintojo žodžiai (lap. Cverso): Deus Charitas est, et qui manet in Charitate, in Deo manet, et Deus in eo“ (Dievas yra meilė, ir kas išlieka meilėje, išlieka Dieve, o Dievas ‒ jame).
Krokuvos universiteto profesoriaus veikale „Gailestingojo Dievo kūrinys, arba popiežiaus Regulinių kanauninkų ordino kilmės, nuopelnų ir šventumo istorija“, 1699 m. publikuotame Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje, tarp kitų Ordino šventųjų ne vienoje vietoje minimas gražiausiu šventumo žiedu išsiskleidęs pal. Mykolas Giedraitis. Šioje „Istorijoje“ liudijama ir apie Palaimintojo gerbimą Giedraičių tėvonijoje Videniškiuose (lap. K2 r–K2v): Arčiausiai nuo čia yra Videniškių vienuolynas, kurio prepozitas per apeigas paprastai naudojasi vyskupo mitra bei lazda, anksčiau gavęs tam Apaštalų Sosto leidimą. Pasakojama, kad šitą prepozitūrą savo tėvoninėse žemėse fundavo kažkuris iš kunigaikščių Giedraičių giminės, užrašęs jai kuo didžiausias valdas. Taip atsitiko dėl to, kad jis turėjo šiai vienuolijai priklausiusį senelį iš tėvo pusės ‒ palaimintąjį Mykolą Giedraitį, kuris, Šv. Morkaus vienuolyne įstojęs į neturtingumu bei nuolankumu pagarsėjusį minėtų brolių ordiną, gyveno pagirtiną ir šventą gyvenimą.
1717 m. vasario mėnesį Vilniaus katedroje buvo sukviestas ir 3‒5 dieną dirbo vadovaujant vyskupui Konstantinui Kazimierui Bžostovskiui (1644–1722) Vilniaus vyskupijos sinodas. Jis priėmė nemažai nutarimų, be kitų dalykų, reglamentavusių bažnytinių apeigų tvarką. Viename punkte (skyr. 20, p. 76) „Apie pal. Mykolo Giedraičio gerbimą“ buvo įrašytas toks Lietuvos Atgailos kanauninkų prašymas: Mums buvo perduoti didžiai gerbiamų Atgailos kanauninkų prašymai dėl būtinybės su sinodo pagalba vyskupijoje turėti pal. Mykolo Giedraičio iš tos pačios vienuolijos, šios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjo, gerbimo apeigas. Kadangi šis reikalas dėl Šventųjų apeigų kongregacijos dekreto yra už mūsų kompetencijos ribų, tuo tikslu reikia kreiptis į Šv. Apaštalų Sostą, o mes sinodo nutarimų rinkinyje šiuos prašymus taip pat žadame palaikyti ir juos čia skelbiame. Kol kas neturime žinių, ar tuo metu kas nors šia kryptimi buvo padaryta. tačiau, kaip pastebi istorikas Darius Baronas, „tais laikais šiam siekiui [dar] nebuvo lemta realizuotis.“
1741 m. Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje lenkų kalba išleista „Santrauka apie dievobaimingą kunigaikščio žemėje ir danguje, palaimintojo Mykolo Giedraičio gyvenimą“ laikytina pirmąja Lietuvoje atskira knyga išspausdinta Jo biografija. Iš autoriaus įžangos žodžio (protestatio authoris) sužinome, jog veikalą parašė Salako prepozitas Jonas Demrovskis. Aptaręs senos Giedraičių giminės ištakas, jis pirmasis nurodė, kad Mykolas Giedraitis gimė apie 1420 m. Pasakojama, kad, nuo mažumės būdamas pasiligojęs, Mykolas anksti atradęs paguodą bei ramstį asketiškame gyvenime, išreikštą šiuo eleginiu dvieiliu (p. 4): Semper in adversis tibi sit patientia Christus, cujus ab exemplo regula: disce pati (Te tau Kristus bėdoj visada kantrybės suteikia ‒ sek Jo pavyzdžiu pats ir kentėti išmok! ‒ Sigito Narbuto vertimas). Savo rankomis Jis darydavęs dėžutes, skirtas ligonių patepimo Sakramento šventajai komunijai laikyti. Veikalas, suskirstytas į šešiolika skyrių, atskleidžia pal. Mykolo Giedraičio žemiškąjį gyvenimą, taip pat po mirties įvykusius stebuklus, pagrindžiančius siekį beatifikuoti Palaimintąjį. Vertingoji šio kūrinio dalis – pabaigoje pateikta istoriografija – šaltinių, kuriais rėmėsi J. Demrovskis, apžvalga. Originalumo šiam veikalui suteikia ir palaimintajam Mykolui Giedraičiui sudėtos maldos.
Pirmąjį hagiografinį pasakojimą „Gyvenimas palaiminto Mykolo Giedraičio zokano kanauninkų pakūtą darančių“ lietuvių kalba sukūrė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Pasakojimas buvo publikuotas 1868 m. Tilžėje išspausdintame rinkinyje „Gyvenimai šventųjų Dievo“ (p. 23–28). Biograma pradedama žemaičiams ir lietuviams nesvetimos Giedraičių kilmės didžiųjų vyrų išvardijimu, paminint ir Mykolą, „kurs, iš tos pačios kilmės pradžią vesdamas, dievobaimingai elgės ir paliko Bažnyčios šv. už palaimintą paskaitytas“. Gimimo vieta nurodoma Lietuvos dalis netoli Bistryčios miestelio. Autorius emocingai aprašo Palaimintojo fizines negalias, kurias Jis patyrė nuo vaikystės ir kurios sustiprino jo dvasios dorybes ‒ kuklumą ir pamaldumą. Aštuoniolikos metų sulaukęs pal. Mykolas leidęsis į Bistryčioje įsikūrusį augustijonų vienuolyną, kur didžiai nusižeminęs meldė būti priimamas į jį valdžiusią vienuoliją. Iš tolesnio pasakojimo sužinome, kad vienuolyno „perdėtinis“ (vyresnysis), pamatęs Giedraitį esant imlų mokslams, nusprendė Jį leisti į mokslus. Tad 1460 m. Krokuvos universitete Palaimintasis tapęs filosofijos daktaru. Pasakojime atskleidžiamos Jo asketiško gyvenimo detalės, ypatingas bendravimas su aplinka, pasireiškęs pranašystėmis bei stebuklais ir Jam pelnęs aplinkinių meilę bei pagarbą. Kaip rašoma palaiminto „Gyvenime“: „[k]arštai besimelsdamas, ne kartą pasikėlė gan aukštai nuo žemės, tarsi jau dangun lėkti ketino, pats tačiau to nė justi nejuto. Kaži kuomet prabilęs nukryžiavotas Viešpats Jėzus jam tarė: Būk ligi smerčio kantrus, o gausi vainiką garbės“ (p. 26).
Apibendrinant dera pastebėti, kad palaimintojo Mykolo Giedraičio gyvenimas iki šiol tebelieka mįslingas ir apipintas su istorine tiesa prasilenkiančiomis legendomis. Tik dėl vieno galime būti tikri: Jis gyveno taip, jog vertai nusipelnė Viešpaties dovanos – amžinojo gyvenimo vainiko.
Pagrindinė literatūra:
Baronas, Darius. Pal. Mykolo Giedraičio gyvenimas ir jo kultas Lietuvoje (XVI–XIX a. pr.). In: Šventieji vyrai, šventosios moterys: šventųjų gerbimas LDK XV–XVII a. Sudarė Mindaugas Paknys. Vilnius: Aidai, 2005, p. 229–315.
Čiurinskas, Mintautas. XVI–XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės biografistika. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 102–105.
Giniūnienė, Asta. Dievo tarno Mykolo Giedraičio ikonografija. Acta Academiae Artium Vilnensis, 2004, t. 35, p. 123–135.
Kojalavičius-Vijūkas, Albertas. Lietuvos istorijos įvairenybės. [Sudarė Darius Kuolys]. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, d. 2, Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. [Iš lotynų kalbos vertė Rasa Jurgelėnaitė; komentarus parašė Darius Baronas], p. 24–28.
Padėkos už garbingojo Mykolo Giedraičio beatifikaciją iškilmė. Videniškiai, 2019 m. birželio 22 d. 32 p.
Prašmantaitė, Aldona. Giedraitis Mykolas. In: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, t. 6, p. 639.
Prašmantaitė, Aldona. Giedraičių bažnyčios raidos peripetijos: tarp faktų ir legendų. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2010, t. 23, p. 37–57.
Valančius, Motiejus. Raštai. [Parengė Vytautas Vanagas].Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003, t. 2, Žyvatai šventųjų; Gyvenimai šventųjų Dievo, p. 345–353.