Kūryba

Kantas, ilgą laiką rašęs akademinius darbus, skirtus fizikos klausimams, šioje esė atsiskleidžia kaip aforistinio bei grakštaus stiliaus meistras. Čia randame filosofo pasisakymų apie aibę plačiajai publikai įdomių klausimų. Taip, pavyzdžiui, kalbėdamas apie lyčių skirtumus, filosofas grožio kategoriją sieja su moterišku protu ir elgesiu, o vyriškumo pradą apmąsto per didingumo prizmę. Būtent todėl vyras ir žmona papildo vienas kitą – jie tampa tarsi viena asmenybe, pasižyminčia moterišku jautrumu grožiui ir giliu vyrišku protu. O jeigu pažiūrėsime į žmogų kiek įdėmiau, pamatysime, kad grožio bei didingumo pora geriau padeda suprasti įvarius charakterių tipus. Taip melancholikas gyvena didingumo srityje, – sako filosofas, – o sangvinikui būdingas grožio jausmas – jis džiaugiasi gyvenimu, mėgsta pokyčius, tačiau jo moraliniai principai nėra tvirti. Tuo tarpu cholerikas apskritai gyvena paviršutiniškumo karalystėje – jam kur kas svarbiau, kaip jis atrodo, negu kas jis yra iš tikrųjų. Grožio ir didingumo stebėjimai baigiami nacionalinių charakterio bruožų aptarimais. Tad nepaisant to, jog esė pavadinime esančios sąvokos tarsi numato estetinę darbo problematiką, jos centre – antropologija.

Kanto veikalo Dvasinio regėtojo sapnai, paaiškinti metafizikos sapnais parašymo pretekstas – vizionierinė švedų mąstytojo Emanuelio Svedenborgo (1688–1772) veikla. Pirmąją savo gyvenimo dalį jis pagarsėjo kaip matematikas, filosofas bei mokslininkas – jo mineralogijai, mechanikai bei kalnakasybai skirti darbai sulaukė visuotinio pripažinimo ir tapo vienu iš etapų šių mokslų raidoje. Lūžis E. Svedenborgo gyvenime įvyko, jam einant šeštąją dešimtį, – vienos iš savo kelionių metu jis pradėjo regėti vizionieriškus sapnus. Apreiškimų metu mąstytojas bendravo su mirusiųjų sielomis, angelais bei Dievu, liepusiu jam įkurti naują Bažnyčią. E. Svedenborgas taip pat pasižymėjo pranašystėmis, kurios ne kartą išsipildydavo. 
Iš pradžių istorijos apie naują mistiką Kantui padarė nemažą įtaką, tačiau greitai susižavėjimą pakeitė skeptiškas požiūris. Tai, apie ką kalba Svedenborgas, yra tik sapnai ir iliuzijos, kritiškai nusiteikęs žmogus vargu ar patikės šiomis pasakomis – tokia yra apšvietos filosofo išvada. Bet jeigu racionaliai mąstantis individas netiki tuo, apie ką savo knygose rašo vizionierius, kodėl jis turi tikėti tuo, apie ką savo knygose rašo metafizikai? Šie „proto vizionieriai“ lygiai taip pat kaip ir „jausmo vizionieriai“ laiko tikrove tai, kas jiems tik pasivaideno sapnuose. Iki Grynojo proto kritikos pasirodymo dar 14 metų, bet Kantas jau rimtai kelia klausimą dėl mūsų pažinimo ribų.
 

Bene žinomiausiame savo veikale Kantas originaliai sprendžia amžiną filosofinę problemą – kaip įmanomas fizinio pasaulio pažinimas, t. y. kaip, pavyzdžiui, koks nors molinis puodelis „patenka“ į mūsų galvą? Ar šis vaizdinys atitinka fizinį daiktą? Jeigu ne – visos žinios apie pasaulį turi sapno statusą. O jeigu atitinka – iš kur tai sužinome? Taip dažniausiai buvo keliami gnoseologiniai klausimai iki pasirodant Grynojo proto kritikai. Kantas į šias problemas pažiūrėjo naujai. Jeigu mūsų žinojimas apie pasaulį yra apribotas vaizdinių sfera, reikia pabandyti išsiaiškinti, pagal kokius principus jie veikia ir yra kuriami, o ne bandyti sužinoti, ar esama atitikimo tarp jų ir „tikrovės“. Jeigu žmogus užsideda geltonus akinius – visi daiktai įgauna geltonumo atspalvį; protas lygiai taip pat transformuoja betarpiškam pažinimui neprieinamą tikrovę. Todėl mes, patys to nežinodami, kuriame (vaizdinių) pasaulį, o po to, jau sąmonės lygmenyje, jį pažįstame. Šiuos vaizdinių susidarymo mechanizmus Kantas ir atskleidžia Grynojo proto kritikoje. Pirmieji proto „akiniai“ pro kuriuos praeina „daikto savyje“ šviesa – tai laikas ir erdvė. Ar jie egzistuoja „anapus“ subjekto? Anot Kanto, nebūtinai. Tikriausiai, tai tik sąmonės formos, žmogiškas pasaulio matymo būdas. Kitas etapas – kategorijų sritis. Čia skirtingos patirtys sujungiamos į vieną, dėl to žmogus tam pačiam daiktui, pavyzdžiui, obuoliui, priskiria tokias niekaip tarpusavyje nesusijusias savybes kaip skonis, kvapas, forma ir pan. Maža to, net priežastingumo, kokybės bei kiekybės kategorijas į pasaulį „įdeda“ ne kas kitas kaip protas. Gali būti, kad iš tiesų nėra atskirų daiktų, kad tikrovė – tai x anapus vienio ir daugio priešpriešos, o protas kaip sudužęs veidrodis atspindi tik atskirus gabalus, kuriuos mes vadiname „daiktais“, tuo tarpu įskilimus tarp veidrodžio gabaliukų vadiname „priežastiniais ryšiais“. Koks gi yra šis x iš tikrųjų, mums sužinoti nelemta – kai tik grynas protas pradeda spekuliuoti šiuo klausimu, prasideda fantazijų sritis, todėl tokios amžinos problemos kaip pasaulio kilmė, sielos nemirtingumas bei Dievo egzistavimas nėra prieinamos pažinimui. Atsakymus į šiuos klausimus žmogus gali gauti etikos srityje, bet ne žinojimo, o postulatų forma. 

Praktinio proto kritika – vienas iš pagrindinių Kanto traktatų, skirtų etikai. Jame aptariami esminiai etinio elgesio principai bei jų prielaidos. Kas apskritai mus įgalina kalbėti apie moralę kaip tokią? Laisvė. Jeigu žmogus nebūtų laisvas, neegzistuotų pasirinkimo tarp gėrio ir blogio problemos. Bėda tik ta, kad laisvės neįmanoma įrodyti – mes tiesiog suponuojame, kad ji yra, o padarę tokią prielaidą, teigiame, kad yra moralūs ir nemoralūs veiksmai. Tačiau, kaip atskirti vieną nuo kito, kokiu principu vadovautis, priimant sprendimą? Atsakydamas į šį klausimą, Kantas formuluoja savo žymųjį kategorinį imperatyvą: „elkis tik pagal tokią maksimą, kuria vadovaudamasis, galėtum norėti, kad ji taptų visuotiniu dėsniu“. Kitaip sakant, elkis taip, kad principai, kuriais tu vadovaujiesi, socialiniame gyvenime atliktų tokį pat vaidmenį, kokį fiziniame pasaulyje atlieka gamtos dėsniai. Ar tavo principai atitinka kiek įmanoma harmoningo socialinio gyvenimo reikalavimus? Ar įmanoma būtų laisvė tokioje visuomenėje, kuri gyvuotų pagal tavo sukurtus įstatymus? Jeigu ne, vadinasi tavo pasirinkimas nėra moralus. Moralus individas turėtų elgtis taip, kad jo veiksmai niekada neribotų kito žmogaus laisvės. Iš čia atsiranda antra kategorinio imperatyvo formulė: „elkis taip, kad nei savo, nei kieno nors kito asmenyje niekados nenaudotum žmogaus vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą“. Tačiau ar įmanoma iki galo įgyvendinti šį imperatyvą? Žmogus yra silpnas, jo gyvenimas – trumpas. Šventuoju šioje žemėje niekam nelemta tapti – šį idealą įmanoma pasiekti tik amžinybėje. Tai reiškia, kad nenorintis nusižengti kategorinio imperatyvo radikalumui, priverstas postuluoti sielos nemirtingumą – tokia yra pirma idealios moralės galimybės sąlyga. Antra, irgi turinti postulato formuluotę, – Dievo egzistavimas. Maksimaliai įgyvendinta dorybė neatsiejama nuo aukščiausio laimės lygio, o tokią laimę žmogui gali duoti tik Dievas. Be šitų dviejų sąlygų turėtume atsisakyti šventumo idealo kaip moralinio elgesio siekiamybės bei pradėti kurti kur kas labiau kompromisinį moralės modelį. 

Į filosofinės minties istoriją Kantas įėjo kaip itin aukštus etinius reikalavimus keliantis filosofas bei amžinos politinės taikos šauklys. Tačiau tai nereiškia, kad mąstytojas buvo linkęs idealizuoti žmogų. Priešingai, mūsų prigimtyje egzistuoja pradinis blogis, – taip pradeda Kantas savo traktatą apie religiją. Tai yra liūdna tiesa, su kuria susiduriame kasdien. Tačiau filosofas tiki, kad šis pradas gali būti nugalėtas – tam reikia atkurti įgimtą polinkį gėriui, kuris egzistuoja greta polinkio blogiui. Sugebėjęs atlikti šį žingsnį, žmogus tarsi gimsta iš naujo, pasikeičia visas jo mąstymo būdas. Tačiau dėl to, kad esame ne tik protu suvokiamo, bet ir juslinio pasaulio piliečiai, moralinis šventumo idealas lieka nepasiekiamas šioje žemėje tikslas. Kad šia linkme judėti būtų lengviau, reikia stengtis geriau organizuoti visuomenę – juk dažniausiai blogų veiksmų priežastis yra kitas žmogus. Anot Kanto, tobuloje visuomenėje kiekvienas individas moralinį įstatymą turi savyje, o ne aklai paklūsta išorinėms teisinės sistemos reikalavimams. Tokią moralią visuomenę Kantas vadina Bažnyčia. Būtent moralus gyvenimas yra tikra tarnystė Dievui. Tuo tarpu apeigos, ceremonijos ir kunigai, siekiantys tarpininkų vaidmens, priklauso melagingos religijos sričiai. Net į Biblijoje aprašytus stebuklus Kantas žiūri santūriai, nors ir visiškai neatmeta jų realumo.
Toks filosofo požiūris į religiją sukėlė Prūsijos vyriausybės susirūpinimą. Tačiau imtis griežtų priemonių prieš bene žinomiausią savo laiko filosofą buvo gana neatsargu, todėl Kantas gavo asmeninį Prūsijos karaliaus papeikimą, kuris nebuvo viešai paskelbtas. Atsakydamas į jį, filosofas pažadėjo niekada daugiau neskelbti visuomenei savo požiūrio į religiją. 

Kertinis Kanto teisės filosofijos akmuo yra jo moralės koncepcija. Visą teisės pastatą grindžia moralinis įsitikinimas, kad žmogus – laisva būtybė. Tačiau jeigu moralė orientuojasi į laisvę, suprastą kaip žmogaus nepriklausomybė nuo savo norų, teisė, priešingai, turi reikalą su laisve, suprantama kaip savivalė: juk dažnai būtent galimybę atsiduoti savo aistroms žmonės yra linkę sieti su laisvu gyvenimu. Tokią sąlygų visumą, kuriai esant kiekvieno individo savivalė apribojama vardan kito laisvės, Kantas ir vadina teise. Tokiu būdu moralė kalba apie žmogaus sugebėjimą apriboti save „iš vidaus“, o teisės objektas – „išorinės“ kontrolės priemonės, užtikrinančios darnų sociumo sugyvenimą. Kitaip sakant, teisė užtikrina sąlygas, kurioms esant, moralinė individo laisvė galėtų būti įgyvendinta visa apimtimi.

1800 m. žinomo Prūsijos Lietuvos lietuvių raštijos veikėjo Kristijono Gotlybo Milkaus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807) parengtą ir Karaliaučiuje pasirodžiusį dvikalbį Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną palydėjo trys pratarmės: paties sudarytojo Kristijono Gotlybo Milkaus, Berlyno teologo ir kalbų tyrinėtojo Danieliaus Jenišo (Daniel Jenisch, 1762–1804) bei Karaliaučiaus Karo ir domenų rūmų tarėjo, mokyklų inspektoriaus Kristupo Frydricho Heilsbergo (Christoph Friedrich Heilsberg, 1726/1727–1807). Pratarmių autoriai pabrėžė lietuvių kalbos svarbą ir reikšmę mokslui, teigė, jog kalba – svarbiausias tautos turtas. 
Ypatingos reikšmės lietuvių kultūros istorijai turi po pratarmių įdėtas Imanuelio Kanto palydimasis žodis ,,Draugo prierašas“ (,,Nachschrift eines Freundes“). Šiame tekste Kantas pabrėžė lietuvių kalbos išsaugojimo svarbą, atkreipė dėmesį į jos reikšmę mokslui, lietuvius lygino su kaimynine lenkų tauta, rašė, jog lietuviai nelinkę pataikauti, yra drąsūs, orūs ir nuoširdūs. Kaip pažymima istoriografijoje, šios K. G. Milkaus žodyne esančios prakalbos laikytinos vienomis iš gražiausių šio žanro pavyzdžių lietuvių literatūroje. 

Draugo prierašas

Iš anksčiau duoto lietuvių aprašymo matyti, kad prūsų lietuvis tikrai nusipelno, idant būtų išlaikytas jo charakterio savitumas, o kadangi kalba yra svarbiausia charakterio formavimo ir išlaikymo priemonė, tai – ir jos grynumas tiek mokykloje, tiek bažnyčioje.
Aš dar prie to pridedu, kad jis, būdamas mažiau linkęs pataikauti negu jo kaimyninės tautos, su savo vyresniaisiais yra pratęs kalbėti kaip su lygiais, nuoširdžiai ir atvirai; anie to nepriima už bloga ir nesididžiuodami paspaudžia ranką, nes, be kita ko, jie žino, kad jis mielai padarys viską, ką laikys reikalinga. Jo išdidumas yra visai kas kita negu vienos kaimyninės tautos žmonių pasipūtimas, kai tarp jų yra kas nors kilmingesnis, nes tai greičiau savo vertės jutimas, reiškiantis drąsą ir laiduojantis jų ištikimybę.
Bet ir nepaisant naudos, kurią gali valstybei duoti tautos su tokiu charakteriu parama, nereikia menkinti viso to, ką gali duoti mokslams, ypač senajai tautų kilnojimosi istorijai, ta labai senos, dabar mažame plote suspaustos ir tartum izoliuotos tautos dar gryna kalba, ir todėl išsaugoti jos savitumą jau savaime yra labai svarbu. Dėl to Biušingas labai apgailestavo, kad anksti mirė eruditas Halės profesorius Tunmanas, kuris, visa tai tyrinėdamas, per daug įtemptai dirbo ir išsekino savo jėgas.
 Apskritai, jei ir ne iš kiekvienos kalbos galima būtų tiek daug tikėtis, tai vis dėlto kiekvienos tautelės švietimui kokiame nors krašte, pavyzdžiui, Prūsų Lenkijoje, svarbu mokykloje ir bažnyčioje mokyti gryniausia (lenkų) kalba, nors ja ir tebūtų kalbama tik už šio krašto ribų, ir pasiekti, kad tokia gryna kalba ilgainiui taptų plačiai vartojama, nes ji labiau atitiktų tautos savitumą, ir pačios tautos supratimas pasidarytų aiškesnis.
I. Kantas

(Iš: XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos. Vilnius: Mokslas, 1990, p. 590–591; vertė Regina Koženiauskienė)
 

Iki 1838 m. nebuvo jokio viso Kanto raštų rinkinio vokiečių kalba, todėl plačioji publika žinojo toli gražu ne visus filosofo darbus, parašytus iki Grynojo proto kritikos. Užpildyti šią spragą filosofo mokiniai bandė, dar jam gyvam esant. 1800 m. pasirodžiusi brošiūra Kai kurių anksčiau nežinotų smulkių raštų rinkinys tapo vienu iš šio kelio etapų. Rinkinio leidėjas Frydrikas Teodoras Rinkas (Friedrich Theodor Rinck, 1770–1811) priklausė Kantui artimų žmonių ratui, tačiau jis nesugebėjo visko išleisti, todėl vėliau šį darbą pratęsė kiti leidėjai. Kiek kitokiu pavidalu šis procesas tęsiasi iki šiol. Kaip yra pastebėjęs Norbertas Hinskė, Kanto darbų leidybos būklė primena Kelno katedros statybas – dar prieš ją baigiant, pastatytas pirmąsias jos dalis jau reikėjo remontuoti. 

Per savo ilgą akademinę karjerą Kantas perskaitė 268 paskaitų kursus. Tarp jų Fizinė geografija užima garbingą trečią vietą. Šį kursą filosofas skaitė 46 kartus (daugiau – tik logiką ir metafiziką). Kantas vienas pirmųjų pradėjo dėstyti geografiją kaip atskirą discipliną, todėl po ranka dar nebuvo nei vadovėlių, nei apibendrinamojo pobūdžio darbų. Savo patirtimi pasiremti jis taip pat negalėjo – beveik visą gyvenimą Kantas praleido Karaliaučiuje, o jo „kelionių“ bagažas apsiribodavo keliais Rytų Prūsijos užkampiais, kuriuose jam teko mokytojauti. Žinių apie tolimas šalis geografijos dėstytojas sėmėsi iš knygų bei keliautojų pasakojimų. Tačiau šaltiniai toli gražu ne visada buvo patikimi, taigi, mūsų akimis žiūrint, neišvengta kuriozų: Kantas pasakojo, jog didysis eršketas ryja akmenis kaip balastą, padedantį jam laikytis arčiau dugno. Kitoje vietoje jis laikė tikėtinais liudijimus, pasak kurių, tokiose tolimose vietose kaip Borneo arba Orenburgo stepės vis dar galima sutikti žmonių, kurie turi trumpą beždžionės uodegą. Tačiau jau šių paskaitų leidėjas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad tokie pasažai kur kas daugiau pasako apie bendrą XVIII a. mokslo lygį, negu apie Kantą. Paties profesoriaus įnašas į geografijos vystymąsi buvo kur kas didesnis negu kuriozinės klaidos. Taip jis atrado pasatų ir musonų formavimosi mechanizmus, o didžiulis, bet nesistemingas žinių masyvas, su kuriuo Kantui teko dorotis, galų gale virto apibendrinamojo pobūdžio paskaitomis, kuriose kryptingai buvo pristatomos žinios apie žemės paviršių, florą, fauną, mineralus bei keturių kontinentų (Europos, Azijos, Afrikos ir Amerikos) tautų gyvenimo papročius. 

1774 m. Desau mieste Vokietijoje pedagogas Johanas Bernhardas Bazedovas (Johann Bernhard Basedow, 1724–1790) įsteigė internatinę mokyklą Filantropiną (Philanthropinum), kurioje nebuvo bausmių – vaikai buvo mokomi žaidžiant. Daug dėmesio joje buvo skiriama kosmopolitinėms vertybėms, pabrėžiama fizinių pratimų svarba, o tikslieji mokslai užimdavo itin svarbią vietą. Kantas buvo susižavėjęs naujomis pedagoginėmis idėjomis ir kai tais pačiais metais (1774) Karaliaučiaus universitete buvo įvestas pedagogikos kursas, tapo vienu iš jį dėsčiusių profesorių. Paskaitas jis skaitė pagal J. B. Bazedovo vadovėlį, tačiau ilgainiui knygą papildė Kanto komentarai, kurie galų gale virto atskiru veikalu Apie pedagogiką. Jis pasaulį išvydo likus vieneriems metams iki Kanto mirties (veikalą išleido jo mokinys Frydrichas Teodoras Rinkas). Šiame veikale filosofas pabrėžia, kad tas, kuris mąsto apie žmogaus likimą, negali nepaisyti pedagogikos problemos, nes žmogus tampa žmogumi būtent auklėjamas. Vis dėl to mažai kas žino, kaip tai reikia daryti. Tėvai nori, kad jų vaikai gerai ir patogiai įsitaisytų gyvenime, o politikai atsižvelgia tik į galios principu paremtus dalykus. Tačiau pedagogika turi vadovautis ne abejotinomis savo laikų realijomis, o tobulesnės ateities žmonijos principais. Tik einant šiuo keliu galima tikėtis, kad vieną dieną tokia visuomenė atsiras. Pagrindinė jos egzistavimo sąlyga – individas, kuris moka naudotis savo laisve. Todėl Kanto pedagoginis projektas paremtas viena idėja – padėti žmogui išmokti savarankiškai mąstyti, padėti jam tapti laisvu bei atsakingu individu. 

Metafiziką Kantas dėstė pagal Aleksandro Baumgarteno (Alexander Gottlieb Baumgarten, 1714–1762) vadovėlį, tačiau kuo toliau, tuo labiau jį perdirbo. Kursą sudarė šešios dalys: ontologija, kosmologija, empirinė psichologija, racionalioji psichologija ir natūralioji teologija. Iki šiol abejojama, ar visais atvejais Kanto požiūris į šiuos klausimus knygoje pristatytas deramai. Mat knyga buvo išleista studentų konspektų pagrindu. Nepaisant to, leidinys gali padėti geriau nušviesti neaiškias ir dviprasmiškas paties filosofo paskelbtų darbų vietas.