Parodos įvadas

2024 metais minime vieno iš žymiausių Apšvietos epochos filosofų – Imanuelio Kanto (Immanuel Kant, 1724–1804) 300-ąsias gimimo ir 220-ąsias mirties metines. Ši proga paskatino atsigręžti ir prisiminti šią ne tik Europai, bet ir Lietuvai reikšmingą asmenybę, apžvelgti svarbesnius jo parengtus ir filosofijos raidai įtakos turėjusius darbus, pristatyti Kanto sąsajas su lituanistika.
1724 m. balandžio 22 d. Anos Reginos Roiter (Anna Regina Reuter) ir Johano Georgo Kanto (Johann Georg Kant) šeimoje gimė ketvirtas vaikas, gavęs Imanuelio vardą (iš viso šeimoje augo devyni vaikai). Giminės ryšiais Kantas buvo susijęs su Prūsijos Lietuva. Kaip pažymima istoriografijoje, Kantų vardas Klaipėdos krašto metraščiuose pasirodo nuo XVII a. vidurio. Tyrėjų teigimu, netoli Priekulės esantis Kantvainių kaimas (vok. Kantweinen) sietinas su Kantų gimine, o Klaipėdoje gyveno ir nekilnojamojo turto turėjo net kelios filosofo šeimos kartos – seneliai, dėdės, tėvas. Kantų šeimos vyrai (prosenelis, senelis, tėvas) buvo balniai, gamino paklausią produkciją, kuri iki pat XX a. pr. buvo neatsiejama miestų kasdienybės dalis.
Pats Kantas gimė, gyveno ir kūrė Karaliaučiuje, pažinojo tenykščius vietos šviesuolius, bendravo su žinomais kultūros ir mokslo veikėjais, galimai žinojo ir apie jų lietuvišką veiklą. Lietuvių kultūros istorijai Kantas svarbus kaip vokiškai parašyto palydimojo žodžio, pavadinto ,,Draugo prierašu“ (,,Nachschrift eines Freundes“) ir išspausdinto žymaus raštijos veikėjo Kristijono Gotlybo Milkaus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807) žodyne (1800), autorius. Beje, pastarasis savo žodyne filosofiją yra apibūdinęs kaip ,,svietiškų daiktų išmanymą“, o filosofus laikė ,,ant svietiško mokytais“ žmonėmis.
1740–1745 m. Kantas studijavo Karaliaučiaus universitete, po studijų kurį laiką dirbo namų mokytoju netoli Įsruties buvusiame Jučių (vok. Judtschen) kaimelyje, vėliau (apie porą metų) – Arnsdorfo (dab. Jarnołtowo) dvare. 1755 m. Karaliaučiaus universitete Kantas apgynė magistro disertaciją, tais pačiais metais tapo universiteto docentu, nuo 1770 m. – profesoriumi. Du kartus (1786 ir 1788 m.) jis buvo išrinktas tenykščio universiteto rektoriumi. Tačiau nepaisant tokio gana įprasto vokiečių akademiko karjeros kelio, Kantas nebuvo „sausas“ profesorius, priešingai – jis buvo visapusiškai įdomi asmenybė. Visi, kam teko su juo bendrauti, vienu balsu yra teigę, kad jis labai mėgo draugiją, pats kviesdavosi pas save bičiulius pietų (iš čia kilo garsieji pietų pokalbiai). Bemaž visą savo gyvenimą jis laikėsi griežtos dienotvarkės – keldavosi, pietaudavo ar eidavo pasivaikščioti visuomet tuo pačiu laiku. Juokaujama, jog pagal Kanto dienotvarkę jo amžininkai Karaliaučiuje net galėjo pasitikrinti laikrodžius. Taip pat ypatingą dėmesį Kantas skyrė savo sveikatai, rašė, jog viena iš svarbiausių psichinės higienos taisyklių – miego režimas: ,,Todėl pažaboti savo vaizduotę anksti einant miegoti, kad galėtum anksti atsikelti, – labai naudinga psichinės higienos taisyklė; tačiau merginos ir hipochondrikai (kuriuos kaip tik dėl to ištinka negalavimai) labiau linkę elgtis priešingai“. (I. Kant, Antropologija pragmatiniu požiūriu, iš vokiečių kalbos vertė Romanas Plečkaitis, Ramutė Rybelienė, 2010).
Kantas – filosofas, kuriam pagal savo mastą prilygsta ne tiek ir daug mąstytojų visoje Vakarų istorijoje. Ne veltui Karlas Jaspersas (Karl Theodor Jaspers, 1883–1969) yra pastebėjęs, kad norint rasti savo filosofavimo kelią, patartina pradėti nuo rimtų Kanto studijų. Sąžiningai jį skaitantysis ne tiek įsisavina tam tikrą žinių apie pasaulį kiekį, kiek mokosi savarankiškai mąstyti. Toks santykis su Kanto palikimu labiausiai atitinka jo paties suformuluotą švietimo šūkį: „Turėk drąsos pats naudotis savo protu!“. Drąsus, savarankiškai mąstantis individas yra būtina „amžinos taikos“, apie kurią Kantas svajojo, sąlyga. Juk darnus visuomenės sugyvenimas be karų ir prievartos įmanomas tik tada, kai žmogus visiškai prisiima atsakomybę už save ir kitus, o ne perleidžia ją, aklai paklusdamas autoritetams. Toks buvo socialinis etinis Kanto idealas ir toks buvo pats Kantas – ne tik knygose, bet ir savo paties gyvenime jis stengėsi atitikti tą moralės modelį, apie kurį rašė ir apie kurį svajojo. Ne visada jam tai pavykdavo, bet filosofijos istorijoje yra ne tiek daug žymių mąstytojų, kurių teorija būtų taip arti praktikos. 
Kanto gyvenimas ir kūryba yra daug tyrinėta. Lietuvoje jam dėmesio yra skyrę Arvydas Šliogeris, Romanas Plečkaitis, Alvydas Jokubaitis, Tomas Sodeika, Jūratė Baranova, Nerija Putinaitė ir kt. Beveik visi pagrindiniai Kanto veikalai – Grynojo proto kritika (1781; 1787), Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu (1783), Praktinio proto kritika (1788), Sprendimo galios kritika (1790), Religija vien tik proto ribose (1793), Antropologija pragmatiniu požiūriu (1798) ir kt. – yra išversti į lietuvių kalbą. Pats Kantas filosofus laikė ne mokslininkais, bet išminties tyrėjais. Jis rašė: ,,Juk filosofuojantį mokslininką turi nuolat lydėti jo mintys, kad įvairiais mėginimais jis atrastų, su kokiais principais gali jas sistemingai susieti, ir idėjos, kadangi jos ne stebiniai, priešais jį tarsi plevena ore. <...> O dėl filosofo, tai jį galima laikyti ne mokslo pastatą statančiu darbininku, t. y. ne mokslininku, bet išminties tyrėju“ (I. Kant, Antropologija pragmatiniu požiūriu, 2010). 
Pirmoji Kanto knyga – Mintys apie tikrąjį gyvųjų jėgų matavimą – pasaulį išvydo 1749 metais. Po pusės šimtmečio, 1800 metais, pasirodė paskutinis paties filosofo paruoštas tekstas – „Draugo prierašas“ K. G. Milkaus žodyne. Taip pat buvo leidžiamos ir Kanto paskaitos, tačiau šiam darbui jau vadovavo ne pats autorius, o jo mokiniai ir bičiuliai. Šis, dar XVIII amžiuje pradėtas leidybinis darbas, nesibaigė – visas Kanto raštų rinkinys, kurio leidimą 1900 m. inicijavo Prūsijos karališkoji mokslų akademija (vok. Königlich-Preussische Akademie der Wissenschaften), leidžiamas bei redaguojamas iki šiol. 
Šią parodą sudaro trys skyriai. Pirmame ir antrame pristatomos abi Kanto biografijos pusės: ir kasdienio gyvenimo epizodai, asmenybės bruožai (pirmas skyrius), ir jo veikalai bei mintys (antras skyrius). Šiame skyriuje chronologine tvarka aptariami tie Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomi Kanto darbai, kurie pasirodė dar filosofui gyvam esant, arba pirmą kartą jau po jo mirties paskelbti Kanto artimųjų. Dalis saugomų leidinių pažymėti knygų nuosavybės ženklais, liudijančiais knygų kelią – juos parodos žiūrovas išvys trečiame skyriuje. Dalis parodoje rodomų knygų išmargintos skaitytojų pastabomis, tad šių proveniencijų bei marginalijų tyrimas dar laukia savo tyrėjų. Parodos žiūrovai taip pat kviečiami paklausyti žinomo lietuviškų raštų leidėjo Martyno Liudviko Rėzos (Martin Ludwig Rhesa, 1776–1840) eilėraščių: Kantui skirto arba su juo susijusių. 

Parodos ir tekstų autoriai: dr. Kotryna Rekašiūtė, dr. Timofej Murašov
Paskelbė Audronė Steponaitienė
M. L. Rėzos eilėraščių kviečiame klausytis garso įraše.  Skaito dr. Sigitas Narbutas.