Muziejaus istorija

Geologijos muziejus (dabar Mineralų muziejus) pirmą kartą minimas 1941 m. birželio 11 d. Mokslų akademijos prezidiumo protokole kaip vienas iš trijų kuriamo Geologijos ir geografijos instituto poskyrių. Tačiau pradžią muziejaus veiklai davė mineralų, uolienų ir dirbinių iš jų kolekcija, kurią 1965 m. Lietuvai padovanojo Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas) gyvenęs lietuvis Alfonsas Žukelis (1899–1977). Kolekcijoje buvo daugiau kaip du tūkstančiai eksponatų iš įvairių pasaulio vietų.

Muziejus glaudėsi mažoje, ekspozicijoms nepritaikytoje patalpoje tuometinėje Geologijos valdyboje. Dėl vietos stokos mineralų ir jų dirbinių rinkinys (350 pavyzdžių) nuo 1967 m. buvo saugomas Dailės muziejaus fonduose. Geologei Vladai Gurklienei buvo patikėta įkurti muziejų. 1966 m. muziejus pakvietė pirmuosius lankytojus. 

1972 m. gruodžio 1 d. Muziejus perkeltas į naujai pastatyto Lietuvos geologijos mokslinio tyrimo instituto pastatą T. Ševčenkos g. 13 ir keletą dešimtmečių buvo neatskiriama reprezentacinė jo dalis. Geologijos muziejui grąžinti Dailės muziejuje saugomi mineralai. Ekspozicija buvo papildyta unikaliais brangakmeniais iš žymiausių radimviečių. 

1999 metais Vykintas Matuzevičius Geologijos instituto muziejui padovanojo pirmuosius 155 agatų pavyzdžius. Vėliau kasmet muziejus papildomas dešimtimis ar net šimtais naujai surinktų agatų. Nuo 2002 metų, susijungus Geologijos ir Geografijos institutams, muziejus priklausė jungtiniam Geologijos ir geografijos institutui. 

2010 metais Lietuvos mokslo institutai, siekiant „optimizuoti“ jų veiklą ir sudaryti didesnius tyrimų centrus, buvo pertvarkyti. Taip Geologijos ir geografijos institutas tapo sudedamąja Gamtos tyrimų centro (GTC) dalimi ir kartu su juo 2014 metais muziejus perkeltas į Visorius. Trūkstant patalpų, nuspręsta Muziejaus veiklą sutelkti į mineralų eksponavimą. Dėl šios veiklos nuo 2015 metų muziejus vadinamas GTC Mineralų muziejumi ir yra Gamtos tyrimų centro padalinys.

Muziejus veikia jau 60 metų. Jame dirbo Vladislava Gurklienė (1965–1986), Algimantas Uginčius (1990–1994), Zigmas Malinauskas (1992–2000), nuo 1994 m. iki šiol jame dirba Birutė Poškienė. Šiuo metu Muziejaus fonde saugomos 85 kolekcijos, kuriose yra daugiau kaip 5500 vienetų pavyzdžių: mineralų, uolienų, dirbinių iš jų pavyzdžių, fosilijų ir meteoritų.
 

Mineralų muziejaus vaizdų retrospektyva 

Muziejaus mecenatai

Alfonsas Žukelis (1899-1977)

Jei žmogus po savęs palieka nors kokį pėdsaką apie save ir savo giminę, reiškia jo gyvenimas praėjo ne veltui.

Alfonsas Žukelis gimė 1899 m. gruodžio 15 d. Lietuvoje, šalia Gačionių ežero esančiame Lukščių kaime (Rokiškio r.). Tėvai, tikėdamiesi geresnio gyvenimo, nusprendė su vaikais keltis gyventi į Baltarusiją. Kai Alfonsui sukako 13 metų, vyriausias brolis Jonas jį išsivežė į Jekaterinburgą (buvusį Sverdlovską) – naudingomis iškasenomis turtingą Uralo regioną. Gyvendamas Jekaterinburge, dar mokykloje užsikrėtė kolekcionavimo aistra. Vaikščiodamas po išeksploatuotus karjerus, sąnašynus, kurių aplinkui buvo daug, rinko viską, kas galėjo papildyti kolekciją.

1931 metais A. Žukelis buvo paskirtas Uralo kraštotyros biuro mokslinių-mineraloginių dirbtuvių direktoriumi. Darbo reikalais daug keliavo: kasmet rengdavo ekspedicijas po Uralo, Užbaikalės, Sibiro, Vidurinės Azijos, Kolos, Kaukazo, Krymo, Tolimųjų Rytų naudingųjų iškasenų telkinius. Iš tolimų kelionių parsiveždavo mineralų, pirko juos, kur tik pamatęs, ar keitėsi su kitais kolekcininkais.

Mineralų kolekciją A. Žukelis pradėjęs rinkti jaunystėje, dar 1913 metais. Išėjęs į pensiją, ilgai svarstė, kam padovanoti kolekciją, kuri buvo rinkta 50 metų ir nusprendė ją dovanoti savo gimtinei Lietuvai. A. Žukelis rašė: „Daugiau nei 60 m. gyvenu toli nuo gimtinės Lietuvos. Dažnai galvoju apie ją – tą mažai man žinomą šalį, lyg tolimo ir stebuklingo sapno aidą, kurią pažįstu tik iš tėvų pasakojimų. Čia gyveno mano tėvai, seneliai, proseneliai… Savo apimtimi ši kolekcija praaugo asmeninių interesų rėmus ir turi tapti ne vieno asmens, o visuomenės nuosavybe. Tegul muziejaus lankytojai gėrisi amžinuoju akmens grožiu. (A. Žukelis, 1970). 

Ketverius metus A. Žukelis kolekciją tvarkė – sistemino, sudarė katalogus. 1965 m. kolekcija atkeliavo į Lietuvą ir tapo Geologijos-mineralogijos muziejaus pagrindu. Po kelerių metų, 1967-aisiais, A. Žukelis pirmą kartą su žmona buvo atvykęs į Lietuvą.
Dar vaikystėje palikęs gimtinę ir gyvenimą praleidęs toli nuo jos, A. Žukelis niekada nepamiršo esąs lietuvis. 

Mirė Alfonsas Žukelis 1977 m. gruodžio 30 d., palaidotas Jekaterinburge. 
 

Vykintas Matuzevičius

Kolekcininkas Vykintas Matuzevičius gimė 1938 m. lapkričio 18 d. Kaune. Dar mokydamasis mokykloje, rinko pašto ženklus, monetas, fosilijas. 1957 metais pašauktas į sovietų kariuomenę, 4 metus tarnavo kariniame jūrų laivyne mašinistu. „Beribės vandens platybės mane taip sužavėjo, kad apsispręsti, ką veikti po armijos, nebuvo sunku“, – sakė buvęs jūreivis. Vėliau ilgus metus dirbo Klaipėdos refrižeratorių laivyne motoristu. Keturiasdešimt metų plaukiodamas jūromis, pabuvojo pusšimtyje šalių penkiuose žemynuose. Išlipus į krantą egzotiškų pietų kraštų uostuose jį visada žavėjo gausybė šių kraštų neregėtos faunos ir floros (kriauklės, drugeliai, vabzdžiai ir kt.). Per tą laiką Vykintas surinko milžiniškas kriauklių, drugelių ir vabzdžių kolekcijas. 2008 metais Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui jis padovanojo daugiau kaip dešimties tūkstančių egzempliorių kolekciją. Mineralus pradėjo rinkti nuo 1973 metų, keliaudamas atostogų metu. Ieškodamas retų ir gražių mineralų, išvaikščiojo kalnuotąją Armėniją, Tadžikiją, lankėsi Kazachijoje, Pietų ir Šiaurės Urale, Timane, Pamaskvės karjeruose. Dėl to vienintelio ir nepakartojamo radinio tekdavo miegoti po atviru dangumi, bristi per putojančias upes, kopti į kalnus, patirti įvairių nuotykių. Kai kuriuos mineralus įsigijo Brazilijoje, Maroke, Australijoje, plaukiodamas prekybiniais laivais. Išėjęs į užtarnautą poilsį, daug pavyzdžių pirko iš įvairių šalių kolekcininkų. Ypač jį žavėjo agatų spalvos ir piešinių įvairovė. Jų įsigydavo mugėse Lenkijoje, parsiveždavo iš kelionių. Kolekcininkas muziejui dovanojo daugiau kaip 1150 mineralų pavyzdžių, fosilijų, agatų, kurie sudaro didžiąją dalį dovanotos kolekcijos.