Tvarusis palikimas

Kultūra – natūralus, didingas, sakralus medis. Ji yra žemės ir dangaus jungtis... Kiekvienas turi darbuotis savo sode...

Akademiko darbai jau tapo reikšminga lietuvių estetikos, menotyros ir kultūros filosofijos dalimi. Aštuonios solidžios monografijos, per 200 mokslinių ir meno kritikos straipsnių, eseistika, mokslo sklaidos darbai ir publikacijos, publicistika ir pokalbiai su žurnalistais.
Kiekvieną sprendžiamų mokslinių problemų lauką palydi monografijos ir atgarsiai apie jas.

Meno filosofijos problemų lauke

Parašęs knygą, neišvengiamai išsiskiri su ja. Ir jos siluetas ištirpsta tolumoj. Daiktų ir technikos dabarty – senyvas žmogus, įnikęs į knygos rašmenis ir ypač vaikas su knyga prie lango – tai tikras, didis mūsų nelengvo gyvenimo stebuklas, mįslingas ir šviesus.

Nors autorius [knygą] išleido Filosofijos bibliotekėlės serijoje, bet ji buvo parengta disertacijos pagrindu. Dar jaunas mokslininkas teigė, kad vienas aktualiausių estetikos mokslo klausimų – estetinių ir meninių vertybių problema. Nepaisant laiko žymių ir teorinių estetikos pokyčių, anuomet jo koncepcija buvo svarbi. Jis išanalizavo šiam probleminiam laukui priklausančią ir lietuvišką, ir daugiau ar mažiau tuomet Lietuvoje žinomą užsienietišką literatūrą. Aptarė kai kurias pas mus visai dar kritiško žvilgsnio nepalytėtas, bet Vakarų pasaulyje jau paplitusias koncepcijas, įvesdamas į lietuvių estetiką naujų vardų ir idėjų, interpretacijų.

Mureika, Juozas; Blažienė, Grasilda. Nedūžtančios vertybės dūžtančiame gyvenime. Iš: Inveniens quaero. Ieškoti, rasti, nenurimti. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011, p. 28

Analizuojant kūrybines galias, vertinant meninių individualybių tipus bei kūrybą, reikia vadovautis visuotinumo principu. Pagrindiniais kūrybinės veiklos skatintojais laikydamas talentą, charakterį ir kultūrinį akiratį, A. Gaižutis įspėja, kad menkavertę kūrybą lemia ribotas menininko dvasinis pasaulis bei menki dorovės idealai. Taigi Antikos mąstytojų įžvalga, kad kultūros dvasia priklauso nuo dvasios kultūros, regis, nesensta. Reikia nebent rasti tobulesnę technologiją, kaip tatai įgyvendinti. Monografijoje nubrėžtos gairės yra nemažas indėlis į šias paieškas. Dėmesį sutelkęs į psichologines menininko asmenybės savybes bei meninės veiklos specifiką, įvertinęs sociokultūrinių poreikių bei ypatumų vaidmenį meninės kūrybos raiškai, A. Gaižutis lietuvių estetiką praturtino aktualia tematika.

Matonis, Vaidas. Kultūra gyva ne vien Kolumbais. Iš: Literatūra ir menas, 1990, rugpj. 25, p. 5

Algirdo Gaižučio knyga „Kultūros vertybės ir erzacai“ budrina tautą kaip laisvą bendriją, gaivina jos istorinę atmintį ir skatina išvysti naują horizontą, leidžiantį geriausiai įgyvendinti kūrybines jos narių išgales.
Uzdila, Vytautas. Menotyra ir kultūros vertybės. Iš: Kultūros barai, 1995, Nr. 2, p. 74–78

Tad knyga yra sumanyta kaip nenuobodus pasakojimas apie menotyros (teorijos) nuotykius kasdienybėje. Universalios kūrybinės žmogaus galios, individualumas kaip menininko manifestas (pateisinantis keisčiausias moderniojo meno formas), antimenas (pseudovertybės, erzacai) yra plati erdvė, kurioje skleidžiasi paradoksai, ieškojimų ir atradimų keistenybės, margi vertinimai, kūrybos žaidimai. Savaime suprantama, kad tokiam tikslui geriausiai tinka ne akademinis mokslinis stilius, o vaizdinga mintis, eseistinė jos laisvė. [...] Pasaulyje populiarus esė žanras bus padaręs geros įtakos ir lietuvių mokslininkams. Pabaigoje ir norėčiau pridurti: pagaliau mūsų akademikai ima rašyti ir leisti knygas, kurios yra „vakarietiškos“, t. y. šiuolaikiškos ir savo turiniu, ir savo forma. Mūsų, skaitytojų, reikalas yra mokėti jas atitinkamai perskaityti.
Martinkus, Vytautas. Apie meno aurą ir kultūros pelenus. Iš: Metai, 1995, Nr. 3, p. 148–150

Tai lūžių ir pervertinimų epochoje atsiradusių straipsnių apie meną rinkinys, net savo pavadinimu kiek senoviškas – anksčiau būdavo ideologiškai madinga visas meno naujoves „sudvejinti“: kas mums priimtina ir kas ne. Tačiau ir tada, ir dabar A. Gaižutis išlaikė ramų, geranorišką vertintojo toną, į konkrečius meno reiškinius, atskirus autorius ir jų darbus jis žiūri daugiau estetiko teoretiko negu kasdieninėje plušatyje skęstančio kritiko akimis.
Naujoji knyga gal kitokia tik tuo, kad ji skirta visiems, daugiau aiškina, negu akademiškai svarsto, o kai pereina prie portretų – Pablo Picasso ir Jurgio Baltrušaičio, – negali atsitraukti neperskaitęs vienu ypu. Tai jau beveik knyga knygoje.
Valiulis, Skirmantas. Apie įvairias meno formas – neakademiškai. Iš: Gimtasis kraštas, 1995, spal. 5, p. 7

Estetikos lauke (Estetinis ir meninis ugdymas, estetikos istorija)

[Knygoje] pirmą kartą vientisai nagrinėjamos įvairios estetinio ir meninio vaikų auklėjimo teorijos, žaidimai ir estetiniai jausmai, gamtos ir žmogaus grožis, meno suvokimas ir kūryba vaikystėje. Autorius gvildena įvairias vaikystės problemas, ieško priežasčių, iš mažens lemiančių žmogaus estetinį suvokimą, etinių ir estetinių idealų, grožio ir gėrio vienovę. Remdamasis solidžiomis teorinėmis prielaidomis, autorius kuria savo pažiūrų į vaikystę ir jos koncepcijas mene sistemą. [...] Knygos baigiamajame žodyje pateikiamas pavyzdys, kaip kažkada mažasis Amadeus Mozartas, sėdėdamas prie klavesino, kreipėsi į savo klausytojus: „Ar jūs mylite mane?“. Šiandieniniame tempo, reikalavimų, draudimų kupiname gyvenime dar labiau ilgimasi meilės, kūryboje sujungiančios tėvus ir vaikus, mokytojus ir mokinius, kūrėjus ir mažuosius skaitytojus. Kas galvoja apie trečiojo tūkstantmečio pradžios žmonijos ateitį, – negalės likti nepamąstęs kartu su autoriumi.
Auryla, Vincas. Vaikystės etika ir estetika. Iš: Pergalė, 1983, Nr. 3, p. 177–179

Sovietmečiu knyga buvo išleista du kartus (1982, 1988) dabar nesuvokiamu bendru 45 tūkstančių
egzempliorių tiražu.

Menotyros lauke (meno kritika ir meno šakų teorinės bei metodologinės problemos, meno sociologija)

Laikas negailestingas, bet teisingas meninių vertybių seikėtojas. Per savo sietą jis išsijoja daugybę vardų, o žmonijos kultūros metraštyje palieka tik geriausius. Kartais meno kūrinių vertė suvokiama po daugelio metų. Bet šiame gyvajame meno formų ir stilių sūkuryje ritmingai plaka žmogiškosios kūrybos pulsas, savitai reiškiasi meno vertybių perimamumas. Paprastai tobuli meno kūriniai tarnauja ne tik savo amžiui.

Skaitytojas turi gerą galimybę susipažinti su tapybos, skulptūros ir fotografijos istorija, pamatyti šias vaizduojamojo meno kryptis iš įvairių – istorinių, estetinių, socialinių santykių – pusių. Bet svarbiausia knygos teigiamybė – tai nešališkumas, bylojantis apie išsamų meno raidos panoramos pateikimą.
Puikus šios knygos stilius daro ją patrauklią ne tik menus išmanantiems specialistams, bet ir godžiai meno pažinimo ir jo technikos įvaldymo siekiančiam jaunimui.
Berenis, Vytautas. Menų sugyvenimo atspindžiai. Iš: Šiaurės Atėnai, 1998, kovo 7, Nr. 9, p. 8–10.

Paskelbęs veikalą „Meno sociologija“ (1998), autorius tapo šio mokslo pradininku Lietuvoje. Tai pirmas nuodugnus, istoriškai ir teoriškai išplėtotas tyrinėjimas, gvildenantis visą meno socialumo klausimų spektrą.
Mureika, Juozas; Blažienė, Grasilda. Nedūžtančios vertybės dūžtančiame gyvenime. Iš: Inveniens quaero. Ieškoti, rasti, nenurimti. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011, p. 29

Profesorius Algirdas Gaižutis yra meno sociologijos žinovas ir bene vienintelis nuoseklus šios mokslo šakos pasaulinių idėjų skleidėjas bei populiarintojas Lietuvoje. Todėl ypač sveikintina, kad Lietuvoje pasirodė kruopščiai parengtas ne tik enciklopedinis, bet ir diskusinis žinynas „Meno sociologija“. Knygoje nuosekliai atskleidžiama pasaulinė XIX–XX a. meno sociologijos raida. [...] Nuodugniai sudarytas „Meno sociologijos“ apžvalginis žinynas – ne tik būtiniausia aukštųjų studijų parankinė knyga, bet ir vertingas mokslo diskusijų objektas.
Gečaitė, Rasa. Meno sociologija. Iš: 7 meno dienos, 1998, rugs. 4, p. 4

1999 m. už knygas: „Kūrybinė menininko galia“ (1989), „Kultūros vertybės ir erzacai“ (1993), „Menų giminystė“ (1998), „Meno sociologija“ (1998) A.Gaižutis pelnė Lietuvos mokslo premiją.

A. Gaižutis, pateikdamas tarpdisciplininį visumos vaizdą, kaip dominuojantį jo komponentą visada akcentuoja menininko asmenybę ir jo veiklos rezultatą – meno kūrinį. Taigi galima nubrėžti tokį paralelinį tyrinėjimų kelią: per meno sociologiją, per vertybinius tyrimus iki meno ir kūrėjų ga-lios bei apibendrinimų, ieškant ir randant „menų giminystę“ vienijančius momentus.
[...] Pabrėžtinas dar vienas autoriaus raidos kelias: nuo sudėtingo su gausiais tarptautiniais terminais teksto – iki aiškaus lietuviško teksto, kuriuo gali naudotis ne tik specialistai, bet ir visuomenė. Autorius įrodo, kad gi¬lūs moksliniai tyrimai bei apibendrinimai gali būti išsakomi suprantama lietuviška kalba.
Rimkus, Vytenis. Algirdui Gaižučiui – Lietuvos mokslo premija. Iš: Mokslo Lietuva, 2000, Nr. 6, p. 10

 „Žvilgsnio“ kaip knygos kraują varinėja tokia pati autoriui būdinga savikūra. Nuo „Prologo“ iki „Epilogo“ juntama, kad net gimstanti mintis, tekstas nėra autoriui svarbiausi dalykai. Kuriama kažkas kita. Iš klausimų, į kuriuos bandoma atsakyti, iš temų, prie kurių prisiliečiama, akivaizdu, jog jau knygos viršelyje A. Savicko šarže užčiuopta analitiko ir interpretatoriaus dvasia yra ir subjektas, ir jos objektas. Dar vienas nesunkiai pastebimas dalykas: knygoje ryškiausios figūros tos, kurias pats autorius labai vertina, laiko sau artimomis, todėl ryžtasi apie jas rašyti ir net jomis sekti. Tai J. Baltrušaitis (sūnus) ir V. Drėma. Du žmonės – fenomenai, skirtingi ir artimi, „Žvilgsnio“ autoriui rūpi, kaip menotyros ir meno filosofijos neišsemiami klausiniai ar slėpiniai. Gaižutis beldžiasi į jų dvasines buveines vien todėl (arba – ir todėl), kad jaučiasi jiems artimas, savas, žino, kad bus atidaryta ir nebus išvarytas kaip „pozityvistas, analitikas ir interpretatorius“.
Martinkus, Vytautas. Knyga – ieškomo kelio metafora. Iš: Metai, 2002, Nr. 1, p. 144–145

Knyga iš tiesų yra žvilgsnis: platus, neaprėpiamas požvelgis į esmines sritis – meną, kultūrą, teologiją, – kupinas kūrėjų pavardžių, jų darbų ištakų, savasties ir reikšmės analizės. Sužinome daug naujų vardų, o gal ir tuos, kurių nuopelnai dulkėjo senų knygų lentynose ir niekada nebūtų sudominę jaunų žmonių, jei ne ši knyga. [...] Imponavo ir tai, kad knyga nestokoja diskusijų, pokalbių, interviu – kaip savotiškos polemikos apie kasdienes kultūros aktualijas, kurios padeda įveikti tą „chaosą protuose“, apie kurį kitados kalbėjo arkivyskupas Mečislovas Reinys. To „chaoso protuose“ turime ir šiandien. Jis nebūna susijęs tik su savęs ieškojimu, klajojimu, braidžiojimu po įvairius tekstų laukus.
Vosyliūtė, Saulė. Algirdo Gaižučio žvilgsniai. Iš: Šiaurės Atėnai, 2002, gruod. 21, Nr. 47, p. 4

Tautos elito lauke (žmogaus brandumo, pasirengimo ir paskirties tyrimai)

Už rašto turi būti žmogus, o už žmogaus – ne tik raštas...

Sudaręs, prisilietęs ir palydėjęs šeštąją „Lietuvos fotografijos“ knygą (65 autoriai, 156 darbai, 1981), fotoalbumą „Vilnius“ (1985), šeštą „Senovės baltų kultūros“ tomą (2002) ir kitus rinkinius bei  katalogus.

Paaiškėja, kad A. Gaižutis puikiai išmano ir Lietuvos, ir platesnį kontekstą, – kaip žuvis nardo fotografijos meno vandenyje. Mat akademikas yra vienas iš rimčiausių lietuviškosios fotografijos mokyklos teorijos kūrėjų, paskelbęs ne vieną teorinį, analitinį straipsnį periodikoje, parašęs recenzijų, nuolat bendraujantis su šios jauniausios meno srities kūrėjais. 
Šinkūnas, Rimantas. Gelmės daugiau nei seklumų. Iš: Gairės, 1998, Nr. 7, p. 26–27

Išsamiai akademiko darbai aprašyti dviejų rinkinių bibliografijose: 1958–2002 ir 2002–2011 metų