Apie „Sakalo“ bendrovę

Knygų leidybos bendrovę „Sakalas“ 1924 m. Kaune įkūrė Antanas Kniūkšta (1892–1983), kalbininkas ir geografas Antanas Vireliūnas (1887–1925) ir teisininkas Lionginas Indreika (1893–1950), sudėję kiekvienas po tūkstantį litų. Ir vėliau leidykla jokių dotacijų negaudavo, vertėsi iš akcinio kapitalo, privačių subsidijų ir kredito. Tikrasis jos direktorius visą laiką buvo A. Kniūkšta. Bendrovė veikė 1924–1940 ir 1943–1944 metais ir autoritetą įgijo vien atkaklaus darbo dėka. Ilgą laiką leidykla glaudėsi mažyčiame kambarėlyje Kauno centre, pora jos darbuotojų ir pats direktorius visus reikiamus darbus dirbo patys, nebuvo jokių „etatinių“. „Mes, bendradarbiai, savo asmeniško gyvenimo nebeturėjome. Visas mūsų laikas, dienos ir naktys, darbo diena ir šventadienis buvo atiduota tik darbui“, – prisiminimuose rašė A. Kniūkšta. 
Iš viso leidykla išleido apie 650 knygų ir kelis periodinius leidinius („Kalba“, 1930; „Gimtoji kalba“, 1935–1937; „Dienovidis“, 1938–1939). Leido grožinę literatūrą, mokyklinius vadovėlius, vaikų literatūrą, mokslo ir mokslo populiarinimo knygas. Tai buvo viena pagrindinių humanitarinio profilio leidyklų, ypač vertinta rašytojų ir skaitytojų. Vien grožinės literatūros autorių pirmųjų knygų „Sakalas“ išleido trisdešimt dvi, tarp jų – daugelio būsimųjų klasikų.
„Sakalo“ dėmesys knygos meninei išvaizdai tolydžio augo. Iš viso bendradarbiauta su 40 dailininkų, apie 35 proc. visų „Sakalo“ leidinių buvo iliustruoti. Leidyklos žmonės išmanė, kas yra graži knyga, stengėsi leisti numeruotas knygas: iš 1933–1937 m. Lietuvoje išleistų 105 tokių knygų net trečdalį (38 knygas) sudarė „Sakalo“ produkcija. Į Niujorko 1939 m. pasaulinę parodą buvo atrinkta ir išsiųsta 18 „Sakalo“ išleistų knygų, t. y. 13 proc. visų Lietuvos leidyklų leidinių.
Dominykas Urbas savo prisiminimuose rašė: „Beveik visa, ką tais laikais turėjom geriausio, ir buvo susibūrę „Sakale“. Buvo tada paprotys užeiti į „Sakalą“ apsilankyti, pasišnekėti. Žinojom visi, kad čia laukiamas svečias kiekvienas, kas doras žmogus ir netingi dirbti. Tad „Sakalo“ kontoroje kai kada būdavo stačių pilna: dinamiškiausi Kauno literatai dalijasi naujienomis, kelia sumanymus, kuria planus, kaip įgyvendinti geras idėjas.“ (Naujasis židinys-Aidai, 1992, nr. 7–8, p. 79–80). Juozas Tysliava yra apibendrinęs: „Sakalo“ bendrovės dėka ėmė ryškėti lietuviškos knygos veidas“ (V. Žukas. Sakalo bendrovė.., 1998, p. 114).