Įvadas

Tarpukario Lietuvoje (1918–1940) veikė per 30 leidyklų. Jų leidžiama produkcija skyrėsi paskirtimi, tematika ir žanrais, spaudos kokybe ir kitais kriterijais. Šie skirtumai priklausė ir nuo laiko: vienokios meninės kokybės knygos buvo vos susikūrus Nepriklausomai Lietuvos Respublikai 1918 metais, žymiai geresnės – ketvirto dešimtmečio pabaigoje. Tam jau buvo pribrendusios istorinės visuomeninės ir kultūrinės sąlygos. Ketvirtąjį dešimtmetį vis daugiau Lietuvos studentų studijavo užsienio universitetuose, tarp jų – būsimi knygos meno meistrai Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997), Viktoras Petravičius (1906–1989) ir kiti. Iš ten jie atsiveždavo naujausių knygos meno madų (stilių, tendencijų). Išaugo knygų skaitomumas, išsiplėtė knygų repertuaras. Leidyklos meniškai apipavidalintas knygas pradėjo siūlyti tarptautinėms parodoms – augo supratimas, kas yra graži knyga, kaip meninėmis ir poligrafinėmis priemonėmis pasiekti knygos meninės brandos. 1937 m. Paryžiuje vykusioje tarptautinėje parodoje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“ greta kitų meno rūšių apdovanojimus už iliustruotas knygas gavo ir keturi Lietuvos knygos dailininkai: Jonas Steponavičius (1907–1996), V. Petravičius, Vaclovas Ratas-Rataiskis (1910–1973) ir Mečislovas Bulaka (1907–1994), o į 1939 m. Niujorko pasaulinę parodą iš viso buvo išsiųstos 139 knygos. Tarpukario knygos meninei raidai didelį poveikį darė 1931–1940 m. Kaune veikusi XXVII knygos mėgėjų draugija, savo tikslu užsibrėžusi skatinti knygos meną. Įtakos turėjo ir profesinis žurnalas „Spaudos menas“ (1934), išleistas Juozo Steponavičiaus (1898–1945), deja, tik vienu numeriu. Taip iš pradžių mažais žingsneliais, vėliau vis ryškiau knygos menas reiškėsi ir leidžiant tiražines knygas. 

Tarpukario Lietuvos knygos meno tyrimų istoriografija nėra didelė. Daugiausia dėmesio šiai temai yra skyrusios dailės istorikės dr. Giedrė Jankevičiūtė ir dr. Danutė Zovienė. To laikotarpio leidybos istoriją yra tyrę prof. Vladas Žukas (1925–2014), atskirais leidiniais paskelbęs veikalus apie „Dirvos“ (1994), „Sakalo“ (1998), „Švyturio“ (1998) ir kitas leidyklas, ir prof. Audronė Glosienė (1958–2009). Dabar iš dalies šiuos tyrimus tęsia knygotyrininkai dr. Tomas Petreikis ir dr. Arida Riaubienė.

Ši virtuali paroda skirta tarpukario knygos dailininkų kūriniams. Meninės kokybės atžvilgiu aprėpti joje visų leidyklų produkcijos neįmanoma – tai gana plati tema, todėl apsistota ties viena privačia leidykla – „Sakalo“ bendrove raštams leisti ir platinti. Nors tuo metu leidybos srityje pirmavo dideli susivienijimai („Spaudos fondas“, „Spindulys“), valstybės dotuojamos leidyklos („Knygų leidimo komisija“, „Universitas“), „Sakalas“ nenusileido nei savo produkcijos apimtimis, nei leidybos naujovėmis (pavyzdžiui, pirmoji iš privačių leidyklų įsteigė premiją autoriams), nei knygų menine kultūra. Tai parodyti ir yra šios virtualios parodos tikslas. Nereikėtų joje ieškoti išsamaus visos „Sakalo“ produkcijos meninio įvertinimo (tarkim, geriausių ar, atvirkščiai, menine prasme nepasisekusių knygų pavyzdžių), repertuaro įvairovės. Ji sudaryta pagal „Sakalo“ leidyklai kūrusius knygos dailininkus ir parengta vien iš LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomų leidinių. Jie ir nulėmė, kad parodoje susitinkame tik su aštuoniais „Sakalo“ leidyklos dailininkais, nors iš viso, V. Žuko duomenimis, su ja bendradarbiavo 40 tuomečių dailininkų. 

Kodėl kaip tik šie aštuoni? Jų pasirinkimą padiktavo LMA Vrublevskių bibliotekoje esamos šių knygos dailininkų apipavidalintos knygos (viršeliai, iliustracijos, maketai). Jos nėra muziejiniai eksponatai, per ilgą laiką buvo skaitomos daugybės skaitytojų, todėl sudėvėtos, dažna – perrišta, be originalių viršelių. O jie kaip tik ir yra šios parodos objektas. Štai kodėl kai kurių vertų leidinių teko atsisakyti. Paroda nesiekia parodyti šių aštuonių dailininkų knyginės produkcijos visumos, bet teikia galimybę pamatyti būdingiausius leidinius, atsekti individualų dailininkų braižą, jau susiformavusį ar dar tik besiskleidžiantį dailininko talentą. Kartu paroda rodo, kaip tarpukario Lietuvos knygos mene reiškėsi ir tuomečiai dailės autoritetai (pavyzdžiui, Mstislavas Dobužinskis), ir dar tik pradedantys (Viktoras Petravičius, Telesforas Valius ir kt.), vėliau tapę knygų grafikos klasikais. Tai galimybė virtualiai pakeliauti tarpukario Lietuvos knygų puslapiais, susipažinti su iškiliausių to meto knygos dailininkų darbais, išryškinant jų kūrybos novatoriškumą ar, atvirkščiai, tradiciškumą, pripažįstant, kad ir dabar, beveik po šimtmečio, tarpukario Lietuvos knygos menas tebežavi raiškos savitumu.

Parodos autorė dr. Alma Braziūnienė
Redaktorius dr. Artūras Judžentis
Internete paskelbė Audronė Steponaitienė