Kovotojas kare ir civiliniame gyvenime

Neturėdamas pinigų ir negalėdamas grąžinti iždo suteiktos stipendijos, Bartłomiejus Beniowskis 1823 metais buvo paskirtas septynerius metus tarnauti kaip karo medikas Balstogės pėstininkų pulke. Pirmuosius dvejus metus, tikriausiai iki 1826 metų pradžios, jis mokėsi Sankt Peterburgo karo medicinos akademijoje, vėliau tarnavo Mogiliave, Kobryne. Pastarajame mieste 1829 ar 1830 metų pradžioje jis vedė Augustyną Aleksandrą Kryńską (g. 1809) ir su ja 1830 metų spalio 5 dieną susilaukė dukters Emilijos. Praėjus vos kelioms savaitėms po dukters gimimo, tų pačių metų gruodį, jo pulkas išvyko malšinti lapkričio 29 dieną Varšuvoje prasidėjusio sukilimo. Lemiama buvo 1831 metų balandžio 25 diena, maždaug antra valanda po pietų, kai jis Kuflevo kaime (Mazovijos vaivadija) kirto fronto liniją ir prisijungė prie Lenkijos kariuomenės. Nuo gegužės vidurio jis jau dirbo gydytojo padėjėju karo ligoninėje Varšuvoje. Sukilimui pralaimint, praėjus vos penkiems mėnesiams po perėjimo į lenkų pusę, suprasdamas, kad kaip dezertyro jo lauktų mirties bausmė, Beniowskis pasiprašė atleidžiamas iš kariuomenės. Ketindamas vykti į Paryžių, jis paprašė užsienio reikalų ministro Teodoro Morawskio (1797–1879) rekomendacinio laiško generolui Karoliui Otto′ui Kniaziewicziui (1762–1842) – Lenkijos vyriausybės atstovui Paryžiuje. Laiške rašoma, kad Beniowskis dėl kilusio pavojaus buvo priverstas atsistatydinti, ir prašoma jam padėti, nes to jis nusipelnė aukodamasis dėl tėvynės. Išlikusiame laiške aiškiai matomos daugybė lenkimo žymių. Galima spėti, kad dokumentas traukiantis iš Lenkijos per Prūsiją į Paryžių buvo sulankstytas į siaurą juostelę ir paslėptas – gal bate, gal tarp rūbų.

Paryžių Beniowskis pasiekė 1831 metų lapkričio 27 dieną, sekmadienį, arba keliomis dienomis anksčiau. Jis buvo septyniasdešimt septintas lenkų pabėgėlis, užregistruotas mieste po spalio 1 dienos. Netrukus miesto valdžia ėmė riboti lenkų skaičių, sudarė sąrašus tų, kurie turėjo persikelti į Avinjoną. Galimybė likti Paryžiuje buvo suteikiama tik tiems lenkams, kurie studijavo politechnikume, karo mokykloje, civilinės inžinerijos ar kalnakasybos, teisės ar medicinos mokyklose. Visgi studentai, kurie norėjo studijuoti teisę ar mediciną, dažnai būdavo siunčiami į kitus miestus, todėl jis pasirinko mokslus prestižiniame École d'application du Corps royal d'état-major. 1932 metų vasarį jam buvo leista studijuoti bei suteikta stipendija. 

Nors didžiąją laiko dalį Beniowskis skyrė studijoms, jis taip pat įsitraukė ir į mieste veikusių lenkų emigrantų organizacijų veiklą, drauge su jų nariais kūrė planus, kaip išlaisvinti Lenkiją. Siekdami šito, jie ketino pasinaudoti Egipto ir Turkijos karu. Iš pradžių tikėtasi turkų pagalbos, bet viskas pasikeitė 1832 gruodžio 21 dieną, kai Egipto valdovo Muhamedo Ali Pašos sūnaus Ibrahimo Pašos vadovaujama kariuomenė sumušė Turkijos pajėgas Anatolijoje ir artinosi prie Stambulo. Turkų sultonui į pagalbą atėjo Rusijos imperatorius, kovoti su egiptiečiais išsiuntęs 40 tūkstančių rusų karių. Reaguodami į tai, lenkai nusprendė pasiūlyti pagalbą egiptiečiams. Lenkų nacionalinio komiteto prezidentas generolas Józefas Dwernickis (1779–1857) tą patį gruodį paskyrė tris vyrus vykti į misiją. Vienas jų buvo majoras Beniowskis. Norėdamas sustabdyti studijas ir gauti leidimą išvykti, jis kreipėsi į Prancūzijos Karo ministeriją. Tikriausiai dėl slaptumo prašyme kaip kelionės tikslas buvo įrašyta Kalkuta Indijoje. 1933 metų kovo 12 dieną jis gavo Karo ministerijos leidimą, pasirašytą generolo Edme de Lachasse de Vérigny (1775–1835). 
 

Netrukus, kovo 23 dieną, Beniowskis gavo ir Dwernickio įgaliojimą.

Kelionė užtruko ilgokai, bet birželio 26 lenkų atstovai jau susitiko su Pašos ministru Yusufianu Boghosu Bėjumi, vėliau ir su pačiu Muhamedu Ali Paša. Šios kelionės metu Beniowskis aplankė Aleksandriją, Kairą, Tarsą, Antiochiją ir kitas vietas, susitiko su daugybe Egipto ir užsienio šalių politikų. Visgi misija nebuvo sėkminga. Prie nesėkmės prisidėjo ir tai, kad vienu metu Egipto valdovo palankumo siekė dvi tuos pačius tikslus turėjusios lenkų delegacijos, atvykusios iš Prancūzijos. Dėl šios priežasties jų misija nepasisekė ir lenkai buvo priversti išvykti iš Egipto. Aleksandriją Beniowskis paliko 1834 metų sausio pabaigoje, o kovo 22 dieną grįžo į Prancūziją, Marselį. Praleidęs porą metų Klermon-Ferane ir matydamas vis įtaresnį Prancūzijos valdžios požiūrį į lenkų imigrantus (keliolika iš jų buvo suimti ar ištremti), 1836 metų sausio 30 dieną jis iškeliavo į Angliją.

1836 metų vasarį Beniowskis išsilaipino Doveryje. Tik atvykęs į Londoną, neturėdamas pajamų, iš pradžių jis dirbo įvairius darbus, kurį laiką siuvo batus, visgi prie medicinos negrįžo. 1838 metų pabaigoje jam buvo skirta Vyriausybės pašalpa, kuri leido laiką skirti visuomeninei veiklai. Jis prisidėjo prie lenkų respublikonų demokratų, planavo lenkų ekspediciją prieš Rusiją, pasinaudojant anglų parama. Vėliau aktyviai dalyvavo čartistų veikloje, siekė ginti darbininkų teises. Šią savo veiklą suprato kaip naudingą ne tik anglams, bet ir jo paties tėvynei bei kitoms šalims. Dėl aktyvumo jis buvo policijos sekamas, o 1839 metų birželio 4 dieną išbrauktas iš sąrašo žmonių, gaunančių paramą. Visgi panašu, kad ir patys čartistai jį laikė per daug pavojingu ir ambicingu. Išlikę liudijimų, kad, jeigu būtų prasidėjęs jų sukilimas, Beniowskiui galėjo būti pavestos vadovaujančios pareigos, bet mūšiui pasibaigus ir nugalėjus, jį ketinta nušauti. Galbūt dėl tokio savo charakterio jis susilaukė daug priešų tarp bendražygių – tiek lenkų, tiek ir anglų, todėl buvo laikomas ir rusų šnipu, ir žydu, abejota, ar jis yra lenkas. Kurį laiką – 1841–1846 metais – Beniowskis aktyviai dalyvavo masonų veikloje, priklausė Burlingtono ložei (nr. 113), tačiau nėra žinoma, ar jis priklausė 1847 birželį įkurtai Nacionalinei lenkų ložei. Taip pat nesama duomenų, ar jis vėliau aktyviai dalyvavo kokioje kitoje masonų veikloje. Nusivylęs respublikonų demokratų veikla, vadovaudamasis realpolitik logika, kiek daugiau nei trejus metus – 1843–1847 metais – Beniowskis buvo tapęs monarchistu ir aktyviai palaikė tuos, kurie teigė, kad išlaisvintos Lenkijos viltis yra talentai, patriotizmas ir palaikančiųjų princą Adamą Jerzy Czartoryskį (1770–1861) galia. Tačiau ir šiuo metu jis toliau palaikė ryšius su kai kuriais bendražygiais demokratais. Visgi matydamas emigrantų organizacijų problemas, galbūt paskatintas ir prasidėjusio Krymo karo, 1854 metų birželį Beniowskis paprašė Anglijos pilietybės. Jo natūralizacija buvo patvirtinta tų pačių metų rugsėjo 2 dieną.