I skyrius

Svetys žvaigždžių šviesos: Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640)

Cur me, stelliferi luminis hospitem,
Cur, heu! Cur nimium diu
Caelo sepositum cernitis exulem?
„Ak, kodėl į mane, svetį žvaigždžių šviesos,
Žvelgiat iš tolumų, deja? 
Per ilgam iš dangaus ištremtą, ak, kodėl?“ (I, 19. Vertė Ona Dilytė-Čiurinskienė)

Šių, 2025-ųjų, metų Lietuvos svečias yra Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Prieš 430 metų gimęs Lenkijoje (Sarbievo kaime Mozūrijoje), jis didžiąją gyvenimo dalį praleido Lietuvoje. Dviejų pasaulių poetas – taip jį apibūdina Lietuvos lotyniškosios literatūros mokslininkė ir vertėja Eugenija Ulčinaitė. Gyveno Baroko epochoje, kūrė lotynų kalba, daug kas jo kūryboje pagrįsta Renesanso nuostatomis. Žavėjosi romėnų poeto Horacijaus kūryba, buvo pramintas Sarmatų, krikščioniškuoju Horacijumi, nes bandė jo kūrybą suderinti su krikščioniškąja pasaulėžiūra. Buvo poetas iš pašaukimo, bet jam visą gyvenimą teko derintis prie kitų, alinančių ir nemėgstamų užsiėmimų bei pareigų. Gyveno tame laikiname žemiškajame pasaulyje ir nuolat ilgėjosi kito – dangiškojo ir amžino. Sarbievijaus asmenybė, nepaisant gausių mokslinių veikalų, vis dar apipinta mitais ir legendomis. Sarbievijaus vardas pasiekė mus jau apsuptas legendinės šlovės, kurią, kaip rašo literatūrologė Eleonora Buožytė-Terleckienė, tarsi esame įpareigoti vertinti. Kaip užmegzti ryšį su Sarbievijumi, kaip jį šiandien perprasti, kai daugeliui svetima ne tik lotynų kalba, kuria rašė, bet ir tematika, klausia tyrėja. 

Manome, kad ir po keturių šimtmečių Motiejus Kazimieras Sarbievijus randa ir ras savo, kad ir negausių, skaitytojų, kuriems artimi jo dvasiniai ieškojimai ir nuostatos. Reikia tik imti ir skaityti.

Et me Latinae non solitum loqui
Iussere Musae.
„Mane, kalbėti daug neįpratusį, 
Lotynų Mūzos privertė joms tarnaut.“(II, 16. Vertė Eugenija Ulčinaitė).

Motiejus Kazimieras Sarbievijus – jėzuitų auklėtinis, Vilniaus universiteto profesorius. 1620 m. pradėjo teologijos studijas Vilniaus universitete. Nuo 1627 m. dėstė retoriką, filosofiją, teologiją. Ėjo rektoriaus patarėjo pareigas, vadovavo Teologijos ir Filosofijos fakultetams. 1635 m. buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku. Tais pačiais metais tapo valdovo Vladislovo Vazos rūmų pamokslininku ir nuodėmklausiu, tad keliavo kartu su karaliumi, gyveno Krokuvoje, Varšuvoje, Vilniuje. 

Sarbievijaus studijų, kūrybos ir veiklos metais Vilniaus universitetas išgyveno pakilimą. Didžia dalimi prie jo prisidėjo ir Sarbievijus.

Po jėzuitų naujokyno Vilniuje, į kurį įstojo 1612 m., po trejų metų filosofijos studijų Branievo kolegijoje Varmėje, Sarbievijus 1617–1620 m. dėstė poetiką Kražių ir Polocko kolegijose. Polocke bei Kražiuose parašė pirmuosius kūrinius, jie dažnai išleisti anonimiškai arba pasirašyti kitomis pavardėmis. Kražių kolegijos fundatoriui Žemaičių seniūnui, Vilniaus vaivadai, vyriausiam Lietuvos kariuomenės vadui Jonui Karoliui Chodkevičiui (1560–1621) paskyrė panegiriką Obsequium gratitudinis (Nuolanki padėka), epigramų rinkinį Sacra lithothesis (Akmens pašventinimas). Sarbievijaus kūrybos tyrėjai atkreipia akis, kad pirmuosiuose kūriniuose ryškus siekis nustebinti mokytumu, gausu antikinės mitologijos vardų, pasiskolintų motyvų, manieringumo, pompastikos. Ona Dilytė-Čiurinskienė pastebi, kad jau tada galima įžiūrėti besiskleidžiantį talentą, yra gražių įvaizdžių, perteikto gamtos grožio. Atspindimas vietinis koloritas, įtraukiami lietuviški vietovardžiai, politinio gyvenimo fragmentai. Įgyvendinamas vienas iš svarbiausių jėzuitų veiklos bei kūrybos siekių paversti savastimi gyvenamą vietą, nelaikyti svetima, jungti bendron ir išorinėn vienovėn.

Alessandro Donati (1584–1640) italų jėzuitas, rašytojas, istorikas. Įstojęs į Jėzaus Draugiją 1601–1613 m. studijavo humanitarinius mokslus, filosofiją ir teologiją Romos kolegijoje. Porą metų dėstė retoriką Sienos kolegijoje, o nuo 1615 m. iki mirties dirbo Romos kolegijoje. Pelnė įtakingo lotynisto ir poeto reputaciją. Jo Ars poetica nuo 1631 iki 1708 metų leista penkis kartus. Gyvendamas Romoje neliko abejingas jos praeičiai, istorijai, architektūrai. Roma vetus ac recens (Senoji ir naujoji Roma) yra vadovas po monumentaliąją Romą. Knyga pirmą kartą išleista 1629 m. Po to iki 1725 m. sulaukė dar penkių laidų. Knyga gausiai iliustruota, buvo rengiama ne vienerius metus. A. Donati dedikavo savo veikalą 1623 m. išrinktam popiežiui Urbonui VIII (Maffeo Barberini, 1568–1644), nes labai vertino jo indėlį restauruojant senovės paminklus, prisidedant prie miesto didybės. Knygos pabaigoje išspausdintos kelios epigramos. Vienoje jų teigiama, kad veltui ieškai Romos Romoje, gali jau iš čia pasišalinti, nes Romoje guli palaidota Roma (Romae Roma sepulta jacet). Kitoje sakoma, kad tas, kuris mato apgailėtinus senovės Romos pėdsakus (miseranda videt veteris vestigia Romae), pelnytai galintis teigti, jog Roma buvo (Roma fuit); o tas, kuris žvelgia į iškilius naujus Romos rūmus (celsa nova spectat pallatia Romae), pelnytai pasakys, kad Roma klesti (Roma viget).

Motiejus Kazimieras Sarbievijus su Alessandro Donati susitiko ir bendravo Romos kolegijoje 1622–1625 m.

Šventojo Angelo pilis – kadaise buvęs Romos imperatoriaus Hadriano 123 metais statytas mauzoliejus, kuriame jis norėjęs būti palaidotas, – 1450 m. pervadinta į Šventojo Angelo pilį, nes sklido legenda, jog virš pilies pasirodęs arkangelas Mykolas ir paskelbęs apie maro epidemijos pabaigą. Tikriausiai į tokią pilį žvelgė ir Sarbievijus, 1622 m. atvykęs į Romą tęsti teologijos studijų jėzuitų Collegium Romanum.

Egipto obeliskas Vatikano aikštėje. Į šią vietą perkeltas 1586 m. popiežiaus Siksto V iniciatyva. Matome jį mes, matė ir Sarbievijus.

Aikštės šalia Laterano bazilikos viduryje architektas Domenico Fontana (1543–1607) 1588 m. pastatė XVIII Egipto faraonų dinastijos obeliską, kurį buvo pasistatę Tutmozis III ir jo palikuonis Tutmosis IV.

Adomo Naruševičiaus (1733–1796) parengtas Sarbievijaus kūrybos rinkinys, sudarytas iš įvairių šaltinių paimtais eiliuotais kūriniais, pamokslu, kai kuriais vyskupui Stanislovui Lubienskiui rašytais laiškais.

Antraštinis rinktinėje išspausdintos poemėlės „Laiškas apie kelionę į Romą, kurion leidosi iš Vilniaus, kad užbaigtų teologijos studijas. 1622-ais Viešpaties metais“ (Epistola de Romano itinere, quod Vilna ad imponendum theologiae finem susceperat. Anno Domini MDCXXII.) lapas. Pirmą kartą, praėjus šimtui trylikai metų po Sarbievijaus mirties, ji buvo paskelbta 1753 m. Drezdene išėjusiame leidinyje M. C. Sarbievii R. P. Societatis Iesu Poloni Elegia Itineraria ex manuscriptis edita. Poemėlė „Kelionė į Romą“ parašyta 1622-ų metų rudenį Romoje ir tarsi poetinis laiškas galėjo būti skirta Pultusko kolegijos jėzuitams ir ten buvusiam bičiuliui Mikalojui Kmicičiui (Nicolaus Kmicic, 1601–1632). Šis buvo Sarbievijaus mokinys Vilniaus universitete, vėliau dėstė poetiką, rašė eiles. Poemėlė Živilės Nedzinskaitės išversta į lietuvių kalbą ir publikuota. 

„Tai juk pati Roma. Sveika, pasauly gražiausia.
    Galvą iškėlus aukštai ant Palatino kalvų.
Sveikinu Romą, nes joj juk visi keliai pasibaigia,
    Būki pasveikintas tu, mieste šventų apeigų.
Jūrą ir žemę matai, karalystes, kur saulė keliauja,
    Nuo Kapitolijaus tu, galvą iškėlus aukštai.
Čia Kvirinalio šlaitai, kur svarbūs įvykiai vyksta,
    Čia Vatikano puikių rūmų iškyla stogai.
Dievas Tėvas iš čia nuodėmingą pasaulį stebėjo,
    Ir karalystės nesyk puolė ant kelių prieš jį.“ (Vertė Živilė Nedzinskaitė)

Sarbievijus teologijos studijas pradėjo Vilniaus universitete, sekėsi vidutiniškai, vis dėlto kartu su dviem lietuviais – Andriumi Rudamina (1596–1631) ir Mikalojumi Zaviša (m. 1622) – buvo atrinktas tęsti studijas Romoje, gilinti žinias Collegium Romanum, pasiruošti tolesniam dėstytojo darbui. Tos kelionės vargus ir nuotaikas perteikė eilėmis, papasakojo, kaip užpuolė žiaurūs plėšikai, kaip jie sumušė vargšą Mikalojų Zavišą, kaip šis, vos atvykęs į Romą, apsirgo ir mirė. A. Rudamina buvo paskirtas į misijas Indijoje ir Kinijoje. Jam, susiruošusiam iškeliauti, Sarbievijus parašė odę (II, 21). Apie Andrių Rudaminą vėliau parašys ir Albertas Kojalavičius-Vijūkas knygoje Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje (Miscellanea rerum ad statum ecclessiasticum in Magno Lituaniae Ducatu pertinentium).

Romoje Sarbievijus intensyviai gyveno 1622–1625 m. Tie metai žymi antrąjį kūrybos laikotarpį. Ten jis betarpiškai susipažino su Italijos kultūra, domėjosi Romos istorija, architektūra, skulptūra, dailės kūriniais, žymiųjų Antikos rašytojų rankraščiais, literatūra, rinko medžiagą knygai apie senuosius romėnų dievus. Horacijų pasirinko savo mokytoju ir dvasios vadovu, pavyzdžiu imitacijai ir originaliajai kūrybai. Viešai skaitė savo poeziją ir poetikos paskaitas, užmezgė svarbius intelektualinius ryšius, buvo pripažintas. Poetą Sarbievijų pastebėjo ir popiežius Urbonas VIII, paskyrė jį į bažnytinių himnų reformatorių grupę. Sarbievijus skyrė popiežiui šlovinančių eilių („Pirmosios lyrikos knygos“ 1, 3, 5, 22 odės) ir tikėjosi, jog jam bus leista ilgiau pasilikti Romoje, tačiau nežinia dėl kokios priežasties turėjo, viską metęs, vos ne staiga išvykti.

Atsisveikindamas su Sarbievijumi, popiežius Urbonas VIII galėjo dovanoti kokį nors simbolinį atminimo ženklą, tačiau vainikavimas Romoje laurų vainiku yra tik graži vėlesnio amžiaus legenda.

Pirmąjį poezijos rinkinį Sarbievijus sudarė būdamas Romoje. Ten jo neišleido, galbūt trūko pritarimo. Išvykus iš Romos, Trys lyrikos knygos (Lyricorum libri tres) 1625 m. buvo išleistos Kelne. 

Eleonora Buožytė-Terleckienė pastebi, jog plačioji krikščioniškoji Europa, jos intelektualai Sarbievijaus kūrybą išgirdo ir įvertino, kai poeto rinktinė 1632 m. buvo išspausdinta Officina Plantiniana leidykloje. Tai buvo viena svarbiausių XVI–XVII a. Europos leidyklų. Jos savininkas, garsus humanistas Baltazaras Moretas (1574–1641) susidomėjo Sarbievijumi, įvertino poezijos kokybę. Mokyklos laikų draugo Peterio Paulio Rubenso (1577–1640) paprašė sukurti frontispiso eskizą. Dedikaciją popiežiui Urbonui VIII sukūrė ne Sarbievijus, o Antverpeno jėzuitai. Knyga turėjo pasisekimą: per porą metų buvo išparduota. Tada B. Moretas nusprendė sumažinti jos dydį, knyga tapo pigesnė, lengviau platinama. Rubensas naujai pritaikė antraštinį lapą – iš ankstesnio frontispiso paliko tik laurais vainikuotos lyros simbolį. 
Sarbievijui esant gyvam išleisti 5 pagrindiniai kaskart papildomi jo Lyrikos knygų rinkiniai: Kelne – 1625, Vilniuje – 1628, Antverpene – 1630, 1632, 1634 m.

Ištrauka iš lyrinės panegirikos B. Moretui:
„Dažnai nuo aukso aukuro nutrina 
Vardus pavydas. Bet neapgaubs tavęs,
   Moretai, juodas Acheronto 
     Vakaras sutemomis pagiežos,
O patekėjus tavajai šlovei, pats
Pavydas žus. Mat tu – šeimininkas sau,
   Turtuolis tu, nes trumpaamžės 
     Deivės patyčių gali išvengti.
Kai, maloningo Lipsijaus mokomas
Sokrato žodžiais, aidintį portiką 
   Lankei jaunystėj, ten garbingai
     Amžiną šlovę pelnyt išmokai
Brangiausia kaina – mokslu ir žiniomis.
Tu pats  prie darbo, mielo dievams, vargsti
   Ir bičiuliaujiesi su svečio 
     Krašto išminčiais, o tavo amžių
Pratęs vaikaičiai. Ramią senatvę tu
Paskyrei knygoms. Jaunas tu tarnavai
   Merkurijui ir Apolonui,
     Mūzoms ir Gracijoms – visą amžių,
Kai tik Plantenų upės plačia vaga
Tu mokytumo savojo vandenis
   Ėmei plukdyti. Atmintin tau
     Dieviškų dainių įstrigo daugel.“ (Vertė Rita Katinaitė)

Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus Lyrikos knygų priedas – Epicitharisma – penkiolika Sarbievijui dedikuotų eilėraščių, kurių autoriai, išskyrus Erycijų Puteaną, yra įvairių Europos kraštų jėzuitai (daugiausia belgai). Ditirambą Sarbievijui skyrė ir Mikalojus Kmicičius. Pirmą kartą šis priedas buvo paskelbtas 1632 metais Amsterdame, Plantenų spaustuvėje, B. Moreto išleistoje knygoje. Šie Sarbievijui skirti eilėraščiai buvo kartojami ir kitų leidėjų vėliau leistose knygose.

Pirmasis Sarbievijaus lyrinių eilėraščių rinkinys Lyricorum libri tres pasirodė Kelne (lot. Coloniae) 1625 m. Jame buvo išspausdintos 59 odės. Vėliau rinkinys buvo papildytas ir 1628 m. išleistas Vilniuje. Toliau sekė Antverpenas, Strasbūras, Paryžius, Londonas, Varšuva, Roma, Kališas, Vroclavas, Leidenas ir kiti Europos miestai. XVII–XVIII a. Sarbievijus leistas apie 60 kartų, verčiamas į anglų, prancūzų, italų, vokiečių, lenkų, čekų, lietuvių kalbas.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus ne tik poetas, bet ir literatūros teoretikas, pedagogas. Buvo puikus retorikos ir poetikos žinovas. Baroko literatūrai poveikį darė jo poetikos veikalai, nors jie nebuvo išspausdinti, o po Europą plito nuorašais. Poetikoje aptariami pagrindiniai poezijos žanrai: epigrama, elegija, lyrika, epas. Akademinė Sarbievijaus poetikos veikalų publikacija parengta lenkų mokslininko Stanislovo Skiminos tik XX a. Traktatai buvo suskirstyti į du tomus ir publikuoti kartu su vertimu į lenkų kalbą. Dabar ir Lietuvos visuomenei pasiekiamas lotyniškas Poezijos mokslo leidinys, kurį parengė, papildė, parašė pratarmę bei sudarė rodykles literatūros mokslininkė, Sarbievijaus kūrybos tyrėja ir vertėja Ona Dilytė-Čiurinskienė (Daukšienė).

Itin populiari po Europą plitusi epigramos žanrui skirta Sarbievijaus poetikos dalis „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“ (De acuto et arguto). Ją kaip atskirą traktatą poetas skaitė Romoje, ne sykį taisė, tobulino. Tai vienintelė poetikos dalis, ne tik ilgai rašyta, bet ir suredaguota paties Sarbievijaus. Jis aptarė naują – Baroko – poezijos stilių, kaip konstruoti kūrinius, naudotis panašumu ir kontrastais, suderinti „taikią nesantaiką arba netaikią santaiką“ (Concors discordia vel discors concordia). 

Šią dalį, išverstą Onos Dilytės-Čiurinskienės, galime skaityti lietuviškai:

„Viena Knyga Apie Aštrų ir Šmaikštų Stilių, arba Seneka Ir Marcialis“

Apie epigramas, iškalbos puošmenas, rašto šmaikštumą labui visų, kurie turi noro aštriai rašyti ir kalbėti

„Tai, ką šioje akademijoje prieš septynerius metus labai glaustai buvau išdėstęs apie aštrų ir šmaikštų stilių ir ką vėliau, gerokai pataisęs bei draugų prašymų pastūmėtas, išdėsčiau Romoje retorikos mokytojams, kai rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį retorikos mokyklos durys kasdien buvo atviros gausiems klausytojams, be to, labai mokytiems žmonėms, – visa tai, kiek galima labiau sutrumpinęs, nutariau drauge su jumis dar kartą apsvarstyti dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra ta, kad po to, tiesiogiai arba laiškais sulyginęs savo mintis su Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos mokslininkų nuomonėmis, dar rūpestingiau visa tai pergalvojau. Antroji priežastis ta, kad norėjau atgauti teises į savo paties kūrinį, kurį, man nesant, kai kurie, nerūpestingai ir netiksliai užsirašę, skelbė savo klausytojams. Šiuo atveju man rūpėjo ne tiek sava šlovė, kiek mokslas ir tiesa, kuriuos anie, dėl neaiškių minčių apie stiliaus aštrumą ir šmaikštumą klaidingai supratę, dar prasčiau perdavė savo klausytojams. Taigi aš kiek įmanydamas glausčiau dar sykį išdėstysiu savo nuomonę apie šią gražiausią žmonių iškalbos dalį.“

Plocko vyskupo, žymaus istoriko Stanislovo Lubienskio (1573–1640) Raštai, kuriuos po autoriaus mirties surinko ir  Antverpene 1643 metais išleido vyskupo testamento vykdytojai, pridėję jo gyvenimo aprašymą.

M. K. Sarbievijus ir S. Lubienskis bičiuliškai bendravo, susirašinėjo, dalinosi įvairiomis naujienomis, kalbėjosi apie tikėjimą, literatūrą, buitį, skundėsi sveikata ir darbo krūviu, kartais džiaugėsi ir malonėmis. Abu net ir mirė tais pačiais metais. Sarbievijus bičiulio garbei skyrė odę, dėkojo ir pavadino savo Apolonu (maxime Tibi debeo, Apollini meo). Be eilių, Raštuose paskelbti ir kai kurie vienas kitam 1636–1637 m. rašyti laiškai.

Vieno garsiausių XVII a. lenkų Baroko poetų, panegirikų autoriaus, satyriko, vertėjo ir istoriko Samuelio Liudviko Tvardovskio (Samuel Ludwik Twardowski, 1600–1661) kūrinių rinktinė, kurioje paskelbti ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kai kurių odžių vertimai į lenkų kalbą.

S. L. Tvardovskio į lenkų kalbą išversta M. K. Sarbievijaus odė (IV,1) „Lenkų bajorams“ (Ad Equites Polonos). Tvardovskis vertė ir Horacijų.

Prie 1757-ais metais Vilniaus universiteto spaustuvėje išleistos Sarbievijaus poezijos rinktinės buvo pridėta ir kalba, pasakyta Vilniuje 1636 metais, perkeliant šventojo Kazimiero kūną į jam pastatytą koplyčią. Ceremonijoje dalyvavo ir karalius Vladislovas Vaza. Tuo metu Sarbievijus jau buvo paskirtas Vladislovo Vazos rūmų pamokslininku, turėjo kasdien sakyti pamokslus, visur lydėti karalių. Tas darbas labai slėgė ir vargino Sarbievijų, jis guodėsi laiškuose artimam bičiuliui vyskupui Stanislovui Lubienskiui. Sarbievijus 1640 metais atsistatydino iš šių pamokslininko pareigų, bet sveikata jau buvo palaužta: jis mirė sakydamas paskutinį pamokslą.

Maršalo lazda (Laska marszałkowska) yra vienintelis išlikęs Sarbievijaus pamokslas lenkų kalba. Jis vertinamas kaip puikus Baroko retorikos ir pamokslo žanro pavyzdys. Lietuvos bibliotekose saugomi 6 šio pamokslo egzemplioriai. Pamoksle gausu citatų iš Šventojo Rašto, Antikos mitologijos, istorijos ir literatūros, Bažnyčios Tėvų veikalų bei Sarbievijaus amžininkų kūrinių. 1635-ais metais Vilniuje išleistas pamokslas po 382-jų metų paskelbtas ir lietuvių kalba. Suprasti bei įvertinti šį pamokslą labai padeda įvadas, išsamūs sudarytojos Viktorijos Vaitkevičiūtės-Verbickienės  ir vertėjos Eugenijos Ulčinaitės komentarai.

M. K. Sarbievijaus pamokslas Maršalo lazda (Scipio marschalcalis), išverstas į lotynų kalbą Alberto Cieciševskio ir išspausdintas Vilniaus akademijos spaustuvėje, praėjus penkeriems metams po Sarbievijaus mirties.