V skyrius

„Tik darbais žmogus atminty išlieka“: vėlyvasis Barokas

Tik darbais žmogus atminty išlieka,
    Amžius gyvena. 
M. K. Sarbievijus. Odė „Publijui Memijui“. (Vertė Eugenija Ulčinaitė)
 

Vėlyvasis Barokas apima netrumpą laikotarpį, trukusį maždaug nuo paskutinio XVII a. dešimtmečio iki XVIII a. vidurio. Nors kūrėjų intencijos, temos, siužetai bei žanrai liko tokie patys, kaip anksčiau, nors kūrybinė rašytojų raiška beveik nepasikeitė, vis dėlto jų kūrinius pamažėl apleido išradingumo, originalumo ir naujumo jėga. Vis gaivališkesnes, stipresnes ir paveikesnes jos apraiškas tuo metu regime tuose kūriniuose ir darbuose, kurie mums šiandien ženklina jau kitą kultūrinę epochą – Apšvietą. Baroko saulėlydį ir Apšvietos saulėtekį nūnai galime susieti su kitos vienuolijos – pijorų – darbais ir veikla, pirmiausia Vilniaus pijorų kolegijos įkūrimu (1726), jų naujo turinio mokymo programa (1762) ir kitomis mokslo bei meno inovacijomis. Tuo tarpu vėlyvojo Baroko laikotarpiui savitumo teikia kai kurie kiti dalykai. Tuo metu labai sumenko lotynų, užtat išaugo lenkų ir lietuvių kalbų vartojimas religinėje ir pasaulietinėje literatūroje, moksle ir edukacijoje. Lenkiškai rašę Lietuvos autoriai ne tik liudijo apie civilizacinį šios kalbos lygmenį, įgytą dar XVI a., bet ir stebino didele kūrinių gausa, žanrine jų įvairove ir menine branda.

Pranciška Uršulė Radvilienė (Franciszka Urszula Radziwiłłowa z książąt Wiśniowieckich, 1705-02-13–1753-05-23) – dramaturgė, poetė ir švietėja, pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moteris literatė. Vienturtė Krokuvos kašteliono Jono Antano Višnioveckio ir Teofilės Taidės Leščinskos duktė, gimusi Voluinės Čartoriske (dabar Manevickio r., Voluinės sr., Ukraina), tėvų dvare įgijo puikų išsilavinimą. Ji priklausė karališkajai giminei: Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1669–1673) Mykolas Kaributas Višnioveckis (1640–1673) buvo jos dėdė, tėvo brolis, o motina buvo kilusi iš ATR valdovo (1733–1736) Stanislovo Leščinskio (1677–1766) giminės. 1725 m. ištekėjo už kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės (1702–1762), būsimojo LDK lauko etmono ir Vilniaus vaivados, vieno iš turtingiausių didikų Radvilų giminės vyro, valdžiusio Nesvyžiaus ir Olykos ordinacijas. Jų santuokoje, kuri, spėjama, buvusi iš meilės, gimė septyni vaikai, tačiau pilnametystės sulaukė tik trys. Nesvyžiuje Radvilos puoselėjo aktyvią kultūrinę veiklą: savo rezidencijoje 1747 m. įsteigė kadetų korpusą – karininkų mokyklą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų vaikams, 1750 m. – spaustuvę, jėzuitų Dievo Kūno bažnyčioje įrengė šeimos nekropolį. Dar tėvų namuose išryškėjęs būsimosios kunigaikštienės pomėgis literatūrai (ji ir pati rašė progines eiles, laiškus, dramas) ir menui (mėgo muziką, tapybą) išsiskleidė 5-tame dešimtmetyje Nesvyžiuje įsteigus dvaro teatrą. Kurti dramas Radvilienė pradėjo apie 1740 metus, kasmet parašydama po keletą kūrinių, kuriuos pati ir režisuodavo, rūpindamasi scenografija ir pasirinkdama aktorius (vaidmenis atlikdavo vietiniai bajorai, karininkų mokyklos kadetai, Radvilų vaikai, kartais – ir pati autorė). Literatūrinis P. U. Radvilienės palikimas – 16 eiliuotų dramų, apie 80 kitokio pobūdžio eiliuotų kūrinių, per 1 300 laiškų.

P. U. Radvilienės sukurtos dramos išspausdintos vėlyvojo Baroko metu: 1751 metais – Nesvyžiaus Radvilų spaustuvėje, o 1754-aisiais, praėjus vieneriems metams po kilmingosios literatės mirties, Nesvyžiaus dvaro teatro režisieriaus ir aktoriaus Jokūbo Pobugo Fričinskio (Jakub Pobóg Fryczyński) pastangomis – Žovkvoje (Żółkiew; Ukraina, Lvivo sr.). Čia buvo išleistas papildytas komedijų ir tragedijų rinkinys, pavadintas Komedijos ir tragedijos, išradingai ir išmoningai Jos Malonybės Kunigaikštienės … Uršulės Radvilienės rinktinėmis eilėmis sudėtos. Leidinys iliustruotas dailininko Michalo Žukovskio (Michał Źukowski) raižiniais, sukurtais pagal autorės piešinius.

Bibliotekoje saugomas defektinis egzempliorius su kaligrafiškai ranka perrašytu antraštiniu puslapiu. Knygai trūksta pradžios: herbų, rinkinio sudarytojo J. Fričinskio dedikacijos, skirtos Teofilei Konstancijai ir Karolinai Radvilaitėms, be to, kai kurios iš vienuolikos šiame rinkinyje esančių dramų turi spragų.

Tragedija „Teisėjas be sveiko proto“ – alegorinis vaidinimas, atliktas šv. Kazimiero minėjimo dieną pagerbiant kunigaikščio, Vilniaus vaivados ir LDK etmono Mykolo Kazimiero Radvilos šventajį globėją. Ankstesniame, 1751 n. Nesvyžiuje išleistame rinkinyje, šios dramos pavadinimas buvo „Trijų seserų tragedija“.

Scenos dekoracija iliustruotame tragedijos „Teisėjas be sveiko proto“ atvarte išvardijami spektaklio veikėjai.

Iš prancūzų kalbos išversta komedija „Pamatyta nedingsta“, atlikta šv. Jono Krikštytojo iškilmės dieną ir skirta į Nesvyžių atvykusiam svečiui, LDK kancleriui Jonui Frydrichui Sapiegai (1680–1751).

Komedijos iliustracijoje nurodyta dailininko pavardė: Mich. Żukowski S. Leop: 1754.

Šv. Jono Krikštytojo iškilmės dieną Nesvyžiaus dvare parodyta komedija „Iš akių gimsta meilė“, skirta autorės sūnaus, kunigaikščio Jonušo Tado Radvilos, Nesvyžiaus ordinato, šv. Huberto ordino kavalieriaus, garbei.

Spektaklio scenografijos iliustracija, kuria atskleidžiama meno galia, sužadinanti meilę nutapytam žavios damos (Veneros) atvaizdui. Vaidinimo personažas – ant sienos kabantį paveikslą nutapęs dailininkas Mandroklas su teptukais ir palete rankose – iš šono stebi Kipro karaliaus Polikseno bičiulį Filoksipą, su susižavėjimu žvelgiantį į nuostabią būtybę. Anot šį kūrinį nagrinėjusio menotyrininko Helmuto Šabasevičiaus, Mandroklo paveikslas paveikė ir kitus dramos veikėjus. Poveikį sustiprino viena XVIII amžiui būdinga pastoralinės kultūros detalė – tarnaitė ir jos samprotavimas apie meną ir konkretų dailės kūrinį: Ir akis gražiai keliauja, jei ją protas veda. Jausminis požiūris ne tik į kūrinį, bet ir jo keliamas mintis sietinas jau su švietėjiška, protu besiremiančia kultūra.

Komedija „Meilė – tobula mokytoja“, suvaidinta 1752 m. per Žolinę, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės dieną (rugpjūčio 15-ą), į Nesvyžių laimingai parvykus Vilniaus vaivadai, LDK etmonui Mykolui Kazimierui Radvilai ir jo sūnui LDK taurininkui Karoliui Stanislovui. Tai vienas iš paskutiniųjų P. U. Radvilienės darbų.

Komedijos „Meilė – tobula mokytoja“ pabaigoje visi aktoriai su dėkingumu ant scenos pagiedojo dvi sveikinimo giesmes, kurias vyro ir sūnaus grįžimo į Nesvyžių proga sukūrė kunigaikštienė Radvilienė.

Nesvyžiaus Radvilų kolegijos vardu publikuota iškilminga gedulo kalba, kuria siekiama paguosti sielvartaujantį mirusiosios sutuoktinį kunigaikštį Mykolą Kazimierą Radvilą. Įvadiniame žodyje cituojamas Sarbievijus: Ille longum ׀׀ vixit, aeternum sibi qui merendo ׀׀ vindicat aevum (Lyr. 2, ode 7; Tik darbais žmogus atminty išlieka, ׀׀ Amžius gyvena, vertė Eugenija Ulčinaitė). Tai liudija ir ilgas gedulinės kalbos tekstas, kuriame, kaip įprasta, išvardijama kilmingos ir šlovingos giminės genealogija, pristatoma velionės biografija, išvardijamos jos dorybės, pradedant pamaldumu ir baigiant atsidavimu bei meile šeimai.

Lotyniškai ir lenkiškai rašęs vėlyvojo Baroko autorius – „neišvengiamos mirties dainius“ – Juozapas Baka (Józef Baka, 1707-03-18–1780-06-02) Vilniuje publikavo bent penkias knygas. Ankstyviausia jų – Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma lotyniškai parašyta ir 1736 m. Vilniaus jėzuitų paskelbta prozinė panegirika Garbės komicija (Comitia honorum). Joje dėkojama Livonijos vaivadai Jonui Liudvikui de Broel Plateriui už paramą jėzuitų misijoms. Literatūros tyrėjai (Eugenija Ulčinaitė, Brigita Speičytė, Tomas Venclova) svarbiausiu J. Bakos darbu laiko 1766 m. Vilniuje pasirodžiusias dvi eilėraščių knygas: Pastabos apie neišvengiamą mirtį (Uwagi smierci niechybney) ir Pastabos apie galutinius dalykus ir nuodėmių blogį (Uwagi rzeczy ostatecznych y złosci grzechowey). Anot literatūros istorikės Astos Vaškelienės, „Bakai literatūrinė kūryba greičiausiai buvo ne tikslas, o pagalbinė priemonė, padėjusi jo, kaip misionieriaus, veikloje, tai buvo tam tikras įrankis, sumaniai panaudotas propaguojant krikščioniškas vertybes ir puoselėjant religingumą“.

Mažai išlikę patikimų šio kūrėjo biografijos duomenų, neturime nė jo portreto. Iš pasiturinčių bajorų kilęs Baka didžiąją gyvenimo dalį praleido Vilniuje: 1723 m. įstojo į Jėzaus draugiją, 1735 m. buvo įšventintas į kunigus, po penkerių metų tapo vienuoliu. Mokėsi Vilniaus akademijoje, 1738–1739 m. buvo retorikos ir poetikos profesorius, o 1773 m. jam suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Paveldėjęs tėvo palikimą, Blone netoli Minsko pastatė bažnyčią. Buvo misionierius, apie 1739 m. įsteigęs vadinamąją Bakos misiją (Missio Bakana). Dažnai lankėsi Vilniuje, buvo Šv. Kazimiero bažnyčios katechetas, garsėjo kaip geras pamokslininkas. Mokėjo ir lietuvių kalbą. Trumpo apsilankymo Varšuvoje metu, 1780 m. birželio 2 d., mirė. Palaidotas Varšuvos jėzuitų bažnyčios rūsiuose, greta garsiausio jėzuitų poeto M. K. Sarbievijaus.

Savo kūrinius J. Baka leido anonimiškai, tad nenuostabu, kad šiandien jo parašyti ir išspausdinti darbai yra sunkiai surandami. 1744 m. Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje antrašte Kasdienės krikščioniškos maldos šv. Jonui Pranciškui Regiui išspausdinta antroji šio autoriaus knyga. Ji paskirta tėvui Adomui Bakai – Mstislavlio iždininkui ir misijos fundatoriui. Bibliografai, pasirėmę lenkų rašytojų slapyvardžių žodynu, yra išsiaiškinę, kad kriptonimu X.J.B. S.J. Miss. yra pasirašęs Juozapas Baka. Be LMA Vrubleskių bibliotekos, dar vienas leidinio egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Kasdienės krikščioniškos maldos – pirmas J. Bakos kūrinys, skirtas prancūzų jėzuitui, šventajam Jonui Pranciškui Regiui (Jean François Régis, 1597–1640). Embleminėje iliustracijoje pavaizduotas dviejų angelų vainikuojamas šventasis, o jam skirta litanija ir pradedama nedidelės apimties maldų ir giesmių knygelė.

1755 m. išleistas hagiografinis meditacinio pobūdžio J. Bakos veikalas Didysis gynėjas taip pat skirtas šventajam Jonui Pranciškui Regiui. Pastarasis savo gyvenimu ir pasaulėžiūra turėjo būti artimas jėzuitų kunigui ir misionieriui Juozapui Bakai. Tai liudytų ir antrasis iš penkių išspausdintų jo kūrinių.

Po įvadinės dalies, kuri pasirašyta Jėzaus draugijos Blonės misijos (Missya Błońska Societatis JESU) vardu, eina pirmoji iš dviejų rinkinio dalių – „Šv. Jono Pranciškaus Regio gyvenimas“. 1737 m. šventuoju paskelbtas Jonas Pranciškus Regis gimė kilmingoje šeimoje Prancūzijoje. Kaip ir Baka, jaunas įstojo į Jėzaus Draugiją. Studijavo teologiją ir kitus mokslus. Buvo labai pamaldus, puikus pamokslininkas ir misionierius, vargšų guodėjas ir gynėjas. Siekė gyventi pagal Jėzaus Draugijos įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos (1491–1556) pavyzdį.

Antroji knygos Didysis gynėjas dalis – „Dvasinės refleksijos“ (Refleksje duchowne z życia Regisa) – turiniu ir meditacijos forma susijusios su šv. Ignaco Lojolos Dvasinėmis pratybomis (Exercitia spiritualia, 1548). Refleksijos lydimos kasdieninių maldų ir dvasinių pratybų pagal Šventąjį Raštą, vadinamų „dvasinėmis pramogomis“ (zabawa duchowna).

Lenkų kalba parašytoje knygoje įterpta lotyniškoji dalis. Jos įžanga atskleidžia krikščioniškąsias šventojo dorybes: „Šventajam Jonui Pranciškui Regiui, Jėzaus Draugijos kunigui, užvis labiau pasižymėjusiam Dievo meile, kliovimusi vargšais ir švelnumu bei labdaringumu visiems, dar – atsidavimu bei meile, užvis labiau patraukliam dėl savęs paniekinimo, kantrybės bei kūno kankinimo, užvis labiau sėkmingo paveikiant ir palenkiant sielas ir užvis labiau pagarsėjusio stebuklų įvairove bei gausa“.

Baroko literatūroje itin popoliarūs smulkiosios literatūros žanrui priskiriami ritminės prozos kūriniai – elogijai, pabrėžiantys šventojo išskirtinumą.

Eleginiu distichu sueiliuotų keturių epigramų ciklas.

Rinkinys baigiamas šv. Jono Pranciškaus Regio litanija ir maldomis bei giesmėmis kitiems šventiesiems.

1808 m. Vilniuje, Bazilijonų spaustuvėje išėjo, kaip skelbiama antraštėje, Kasdienės krikščioniškos maldos, kun. Juozapo Bakos, jėzuito, Blonės misijos įkūrėjo, anksčiau sudėtos, o dabar kun. Juozapo Legavičiaus, teologijos daktaro, Karkažiškės bažnyčios klebono iš naujo atiduotos spaudai. Apšvietos epochos švietėjo, rašytojo, kunigo Juozapo Legavičiaus (1743–1812) parengtoje maldų knygelėje išspausdinti J. Bakai priskiriami tekstai skiriasi nuo skelbtųjų ankstesnesnėse laidose. Tad manytina, kad tai galėtų būti jų perdirbiniai.

Konstancija Benislavska (Konstancja Benisławska, 1747-01-06–1806-11-08) – poetė, lenkų kalba kūrusi religinę poeziją. Gimė Livonijos bajorų Rykų (von der Recke, von Ryck) šeimoje. Visą gyvenimą praleido Livonijos dalyje, esančioje į rytus nuo Daugpilio. Anksti ištekėjo už Livonijos stalininko Petro Benislavskio. Jiems gimė dvidešimt du vaikai, iš kurių išaugo aštuoni: dvi dukros ir šeši sūnūs. Šeimos bendravimas vyko aplenkėjusių livoniečių ir lietuvių aplinkoje. Benislavska buvo valdinga ir praktiška. Su reikalais lankydavosi Daugpilyje, Vitebske, Polocke, Rygoje, Vilniuje. Vienas iš artimiausių kultūros centrų buvo turtinga biblioteka garsėjęs Platerių dvaras Kraslavoje. Poetė taip pat turėjo biblioteką, kurioje dominavo mistikų literatūra. Manoma, kad poveikio jaunos poetės kūrybai turėjo bendravimas su vyro broliais jėzuitais Jonu ir Konstantinu Benislavskiais. Kaip tik pastarojo, Vilniaus jėzuitų akademijos retorikos profesoriaus ir rašytojo Konstantino Benislavskio (1746 – po 1780) dėka, 1776 metais dienos šviesą išvydo svarbiausias Benislavskos literatūrinis kūrinys Sau dainuojamos dainos (Pieśni sobie śpiewane).

Sau dainuojamos dainos, Livonijos kunigaikštystės stalininkienės Konstancijos Benislavskos iš Rykų primygtiniu bičiulių raginimu iš kaimiškų šešėlių iškeltos į šviesą – 1774–1775 metais sukurtos religinės poezijos rinkinys. Jį sudaro trys dalys (knygos).

Imprimatur (leista spausdinti)  – Vilniaus katedros kanauninko, generalinio Vilniaus oficiolo Karolio Karpio (Carolus Karp) cenzūra Benislavskos knygos spaudai.

Garbingajai stalininkienei ir brolienei skirtas džiaugsmingas broliškas Konstantino Benislavskio (K. B.) sveikinimas jos eilėraščių publikavimo proga.

Pagrindinis pirmosios dalies skyrius, pavadintas „Malda Tėve mūsų, padalinta į giesmes“. Kūrinį sudaro devynios giesmės.

Penktosios giesmės „Teesie Tavo valia kaip Danguje, taip ir žemėje“ fragmentas:

Teesie Tavo valia, Dieve! nori? laikyk mane sveiką!
Nenori? Čia pat priimsiu ligą iš tavo rankų.
Nori mano mirties? noriu mirties; nori gyvenimo? tegyvensiu;
Ko tik ir kaip tik Tu nori, noriu iš tiesų.

Teesie Tavo valia, Dieve! nori, kad būčiau paniekinta?
Labiau noriu būti paniekinta, nei galinga;
nori, kad elgetaučiau? elgetauti man bus maloniau
nei į Karalių Sostą būti pasodintai. (Vertė Giedrė Šmitienė)
 

Penktosios giesmės „Teesie Tavo valia kaip Danguje, taip ir žemėje“ fragmentas:

Ar žaidžia Fortūna kaire, ar dešine;
Ar vėjas paliestų sparnu šiurkščiu, ar švelniu,
Ar stotų ramybė, ar sužvilgėtų šarvai:
Ar gyvenimas, ar mirtis išpultų: Teesie, teesie Tavo valia. (Vertė Giedrė Šmitienė)

Antroji dalis, pavadinta „Angelo pasveikinimas, sudėtas į giesmes“.

Giesmės „Melski už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą, Amen“ pradžia.

Būk gi man Motina! prilaikyk mane Savąja ranka,
kad daugiau nepulčiau, Motinuže:
regėjai [ir] regi, o Motina mano mieloji!
Kaip ne kartą smarkiai [puldama] susitrenkiau. (Vertė Giedrė Šmitienė)

Po antrosios dalies prasideda trečioji, kurioje skelbiami 24 įvairios tematikos eilėraščiai. Tarp jų – ir poetės sukurtos eiliuotos maldos, poterių parafrazės, taip pat – asmeninės maldos, šaukiantis Jėzaus Kristaus pagalbos. Kaip yra pastebėjęs Tomaszas Chachulskis, „[l]iteratūrinė rinkinio įvairovė liudija puikų literatūros žanrų įsisavinimą“, o trečioji knyga esanti labiau suprantama šių dienų skaitytojui, nes ji yra „kamerinė, tyki, labai asmeniška, todėl leidžia geriau suprasti autorės raiškos ypatybes, jos dvasingumo pobūdį ir gebėjimą kurti eiles“.

Bazilijonų spaustuvėje Vilniuje 1771 m. išspausdintos Maldos kuo didžiausiai Dievo, vieno Šventojoje Trejybėje, ir Dievo Motinos, o taip pat šventųjų patronų bei patronių garbei, vienos ponios surinktos iš įvairių priimtų knygų ir artimųjų naudai atiduotos į spaudą. Leidinio autorius nėra nurodytas, tad ir bibliografų aprašytas pagal antraštę. Patikima atrodo T. Chachulskio mintis, kad šeimos tradicija pagrįsta autorystė bei maldyno pobūdis rodo, kad šis didžiulės (per 900 puslapių) apimties darbas priklauso K. Benislavskos plunksnai. LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomas labai retas, sprendžiant pagal kontrolinį XVIII a. Lietuvos knygų lenkų kalba sąrašą, šio leidinio egzempliorius.