III skyrius

„Argi po žeme tuos didingus amžius laidoti verta?“

Baroko epocha negyveno tik literatūra. Vystėsi ir kitos mokslo šakos – gamtos, tikslieji mokslai. Ilgą laiką istorijos mokslas buvo paliečiamas retorikos paskaitose kaip iliustracija ar medžiaga retoriniams tikslams. Istorijos tyrėjai dažniausiai medžiagos savo darbams sėmėsi ne iš pačių šaltinių, o iš gausybės kitų autorių. Palaipsniui ir universitetuose įvestos specialios istorijos, geografijos, fizikos, modernių kalbų disciplinos. Buvo sukurta nemažai įdomių bent pažintine prasme kūrinių, kai kurie jų reikšmingi ir šiais laikais. 

Matas Pretorijus (Matthaeus Praetorius, apie 1635–1704), Jono Bretkūno provaikaitis, vienas žymiausių XVII a. Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorikų, etnografų, tautosakininkų, giesmių į lietuvių kalbą vertėjas. Gimė dvikalbėje šeimoje, nuo mažens mokėjo lietuviškai, rašė daugiausiai vokiškai arba lotyniškai. Studijavo Karaliaučiaus, Rostoko universitetuose, 1660 m. tapo laisvųjų menų magistru. Karaliaučiaus universitete 1661 m. apsigynė filosofijos magistro laipsnį. Buvo liuteronų kunigas, 1684 m. perėjo į katalikybę, 1685 m. atsisakė kunigo pareigų, atsidėjo moksliniam darbui, o nuo 1687 m. vėl kunigavo. Svarbiausias M. Pretorijaus darbas – rankraštis Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne (Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla), kurį baigė rašyti 1690 m. Tai vienintelis kūrinys, apimantis visas Prūsijos ir Mažosios Lietuvos gyvenimo, mokslo sritis. M. Pretorijus rėmėsi kronikomis, savo surinkta medžiaga. Nagrinėjama prūsų kilmė, jų genčių vardai, teritorija, daug unikalios etnografinės, tautosakinės medžiagos. Originalo ir lietuvių kalba paskelbti 5 tomai (1999–2019). 

Gotų pasaulis – 1688 m. Olivos (netoli Gdansko) cistersų vienuolyno spaustuvėje išspausdintas M. Pretorijaus veikalas. Kaip skelbia antraštė: tai yra istorinis pasakojimas, beveik visų gotais vadinamų tautų kilmė, gyvenamoji vieta, kalbos, valdymas, karaliai, papročiai, įvairios apeigos, atsivertimas į tikėjimą ir visa kita. Autorius pateikia argumentus ir daugybės autorių liudijimus. Pratarmėje M. Pretorijus išsamiai pamini visus autorius, net ir tuos, kurie vos užsimena apie gotus. Aiškindamas tautų pavadinimus pasitelkia ir lietuvių bei prūsų kalbą. 

Gotų pasaulis dedikuotas Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jonui III Sobieskiui, galingiausiam krikščionių karinių pajėgų vadui, apgynusiam krikščioniškąjį pasaulį nuo musulmoniškojo.

Mato Pretorijaus Mars Gothicus (Gotų Marsas arba gotų karyba) tarsi pratęsia 1688 m. išleistą Gotų pasaulį. Pirmojoje knygoje buvo aiškinamasi, kur gyveno gotai, kokios tautos ir valstybės sudarė gotų pasaulį, ką laikyti gotais sarmatais ir taip toliau. Antrojoje knygoje aptariama senovės gotų kariuomenė, karinė galia, ginkluotė, karinės mašinos, mokymai, kautynių rikiuotė, įstatymai, karių atlyginimai ir bausmės bei kiti dalykai.

Mars Gothicus skirtas, pasak leidėjo, mokytam pasauliui. M. Pretorijus buvo labai jautrus žodžiui, jo reikšmei. Lygindamas, o kartais tapatindamas prūsus, žemaičius, lietuvius su gotais, jų ginkluote, apranga, kovos būdais, jis pasitelkia etimologiją, aiškina, ką reiškia karas, kariai, kunigas, sagė ir suktis, spirti, Vaidevutis, valdas, krivis. Lietuvos vardą lotyniškai rašo Liethvania, kai beveik visuotinai buvo vartojama Lithuania ar Litvania. M. Pretorijus nebuvo kategoriškas, pateikdamas savo aiškinimus ar palyginimus leido skaitytojui turėti savo nuomonę. Veikalo pabaigoje pasididžiuoja, kad gotų palikuonys sarmatai išsaugojo Marso stiprybę ir narsą, garsėja pasaulyje didžiomis pergalėmis tiek prieš pasipūtusį turką, tiek prieš maskvėnus ar švedus. Pamini Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujamos kariuomenės pergalę Livonijoje prie Kirchholmo (Salaspilio), kai buvo sumušta daug gausesnė būsimo švedų karaliaus Karolio IX kariuomenė.

Mato Pretorijaus knygų leidėjai aukštai įvertino autoriaus nuopelnus.

Nicolaus Petreius (1486–1568) buvo danų istorikas. XVI a. kilo visuotinis domėjimasis savo šalių istorija, kilme. Kimbrai, gotai, sarmatai – kas jie ir iš kur. 

1695 m. Leipcige išleista N. Petreijo knyga Kimbrų ir gotų kilmė, migracija, karai ir taip pat kolonijos, [viskas] dviejose knygose išdėstyta. N. Petreius pasitelkia 74 autorius, bando įrodyti, kad Danijos istorija siekia Nojaus arką, Jafeto sūnų Gomerą. Remiasi Gotlando saloje rastais palaikais ir paminklais. 

Ši knyga įrišta kartu su J. Pastorijaus knygomis.

Joachimo Pastorijaus (Joachimus Pastorius, 1611–1681) karjera buvo nepaprastai įvairi, kupina pasiekimų, jis buvo žymus asmuo Lenkijos istorijoje. Gydytojas, istorikas, filosofas, poetas, valdovų Vladislovo IV Vazos ir Jono II Kazimiero Vazos istoriografas, taikos derybų Olivoje sekretorius (1660 m.). Istorijos profesorius akademinėse gimnazijose Elbinge (1651–1654 m.) ir Gdanske (1655–1667 m.), tuo pačiu ir Gdansko miesto gydytojas. Kurį laiką aktyviai dalyvavo Lenkijos brolių religiniame gyvenime, per liuteronybę atsivertė į katalikybę. Mirus žmonai, 1675 m. buvo įšventintas kunigu, 1680 m. tapo Varmijos kanauninku. Parašė populiarų mokyklinį Lenkijos istorijos vadovėlį Florus Polonicus (1641 m.), Historia Polona (1680 m.), kūrė poeziją (panegirikas, epigramas). Dalyvaudamas Olivoje vykusiose taikos derybose protokolavo posėdžius, rašė dienoraštį. Ši medžiaga 1763 m. buvo išleista pavadinimu Acta pacis Olivensis inedita. Už nuopelnus derybų metu Šventosios Romos imperijos imperatorius Leopoldas I (1640–1705) 1660 m. suteikė jam bajoro titulą (jis gavo pavardę ab Hirtenberg).

Pilnesnės Lenkijos istorijos pirmoji dalis. Pasakojama, kas vyko paskutiniojo karaliaus Vladislovo IV Vazos valdymo metais, po jo sekusi tarpvaldystė, Jono II Kazimiero Vazos išrinkimas karaliumi ir karūnavimas, kazokų ir totorių aprašymas bei daug kitų dalykų.

Pilnesnės Lenkijos istorijos paskutinioji dalis. Joje pasakojama apie 1649 m. vasarą nesėkmingą karaliaus Jono II Kazimiero Vazos ekspediciją į Zbaražo tvirtovę, apgultą kazokų ir Krymo totorių, apie totorių Krymo chaną Islamą III Girėjų (1604–1654) ir Bogdano Chmelnickio (1596–1654) vadovaujamą Zaporižės kazokų sukilimą.

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1669–1673) Mykolas Kaributas Višnioveckis gimė 1640 m. liepos 31 d. Višnivecio (lenk. Wiśniów) mieste. Po tėvo mirties 1651 m. jį globojo karalaitis Karolis Ferdinandas Vaza – Vroclavo ir Polocko vyskupas. Karališkuose rūmuose juo labai rūpinosi karalienė Marija Liudvika (Luiza). Mykolas Kaributas Višnioveckis buvo gerai išsilavinęs. Studijavo jėzuitų kolegijoje Nysoje, vėliau – Prahoje. Mykolas Kaributas kalbėjo aštuoniomis kalbomis: vokiečių, lotynų, prancūzų, italų, ispanų, turkų, totorių ir tikriausiai rusėnų. 1669 m. Mykolas Kaributas Višnioveckis buvo išrinktas į Seimą kaip Sandomiežo atstovas. 1668 m. karalius Jonas II Kazimieras Vaza atsisakė sosto. Abiejų Tautų Respublika atsidūrė sunkioje padėtyje. Buvo daug pretendentų į atsilaisvinusį sostą. Iki galo nėra aišku, kas iš tikrųjų pasiūlė Mykolą Kaributą Višnioveckį kaip kandidatą į sostą. Jis įgijo bajorų paramą ir buvo išrinktas ATR valdovu. Išrinktasis karalius susidūrė su stipria opozicija, kuri neketino taikstytis su jo išrinkimu. Manoma, kad Mykolo Kaributo Višnioveckio išrinkimas buvo ATR paralyžiaus pranašas. Valdovui nesisekė ir užsienio politikoje. Nesėkmės karuose su turkais, 1672 m. spalio 16 d. pasirašyta Bučačo taikos sutartis su Osmanų imperija privedė šalį prie pilietinio karo slenksčio. Susitarimas su opozicija pasirašytas 1673 m. kovo 11 d., ir tai leido pasiruošti kitam susidūrimui su Osmanų imperija, pasiekti pirmųjų svarbesnių pergalių kare. Tačiau Mykolui Kaributui Višnioveckiui džiaugtis pergale prieš sultono pajėgas Chotine nebuvo lemta. Karalius mirė 1673 m. lapkričio 10 d. Lvive. Valdovo kūnas paguldytas ilsėtis Varšuvoje. Buvo nuspręsta, kad jis ten ilsėsis iki įpėdinio Jono III Sobieskio karūnavimo dienos, todėl tik 1676 m. sausio pabaigoje karaliaus kūnas pervežtas į Krokuvą. Kartu su Mykolo Kaributo Višnioveckio laidotuvėmis įvyko ir kito Lenkijos karaliaus laidotuvės: iš Prancūzijos atvežtas Jono II Kazimiero Vazos karstas. Abu valdovai palaidoti Krokuvos Vavelio katedros rūsyje.

J. Pastorijus Chotino pergalę paminėjo devynių panegirikų rinkiniu, skirtu karaliui Mykolui Kaributui, jo žmonai Eleonorai ir kitiems aukštuomenės atstovams. Panegirikose aukštinami mūšio didvyriai, o ypač jų vadas etmonas Jonas Sobieskis.

Aronas Aleksandras Olizarovijus (Aaron Alexander Olizarowski, Olizarovius, 1610–1659) – filosofas, teisininkas, ekonomistas, medikas, Vilniaus universiteto profesorius. Kilęs greičiausiai iš rusėnų bajorų. Būdamas jaunuolis, atvyko mokytis į Nesvyžių, 1629 m. įstojo į Jėzaus Draugiją. Mokėsi jėzuitų naujokyne Vilniuje ir Polocko kolegijoje. 1636 m. Olizarovijus paliko Jėzaus Draugiją, bet išsaugojo su ja draugiškus ryšius. Aukštesnių mokslų siekė užsienyje: Lenkijos, Vokietijos, Italijos universitetuose studijavo laisvuosius menus, filosofiją, teologiją, teisę, mediciną, lėšų gaudavo dirbdamas didikų vaikų auklėtoju. 1644 m. grįžo į Lietuvą ir tapo Vilniaus universiteto teisės profesoriumi. Lietuvos sostinėje Olizarovijus lotyniškai parašė svarbiausią savo darbą – Apie politinę žmonių sąjungą, dedikuotą Lietuvos pakancleriui Leonui Kazimierui Sapiegai ir išleistą 1651 m. Gdanske. 1655 m. Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei okupavus Vilnių, Olizarovijus kartu su kitais Vilniaus universiteto profesoriais pasitraukė į Prūsiją, apsigyveno Karaliaučiuje, paskutiniaisiais gyvenimo metais mėgino verstis mediko darbu.

De politica hominum societate nėra originalus veikalas. A. Olizarovijus lygino save su bite, nešančia iš žiedų medų. Jis naudojosi įvairia literatūra, daug citavo. Amžininkams tai liudijo autoriaus erudicijos lygį. 

D. Kuolys rašo, kad Olizarovijus, kaip ir kiti Vilniaus universiteto profesoriai, gynė žemųjų, nekilmingųjų Lietuvos ir Lenkijos luomų teises, teigė, jog Vilniaus miestiečiai turi įstatymo jiems suteiktą teisę siųsti savo atstovus į Lietuvos ir Abiejų Tautų Respublikos parlamentus. Kartu Olizarovijus tvirtino, kad Respublikos piliečiais turėtų būti visi gyventojai – ne tik bajorai, miestiečiai, bet ir valstiečiai. Mat, visi žmonės iš prigimties esą lygūs, todėl negali būti laikomi nelaisvaisiais arba vergais. Olizarovijus smerkė valstiečių engimą, aiškino, kad žemdirbių negalima apkrauti per sunkiais mokesčiais, teigė, kad ir paprasti žmonės Respublikoje turi turėti lygias teises į teisingumą, kad prieš įstatymus ir teismuose visi krašto gyventojai turėtų būti lygūs.

Dabar A. Olizarovijaus veikalą galima skaityti ne tik lotynų, bet ir lietuvių kalba. Lotynišką tekstą parengė ir į lietuvių kalbą vertė Jolita Sarcevičienė.

Garsiausiojo teisininko, 
pono SIMONO DILGERIO, 
bavaro iš Morenveizo, 
Vilniaus akademijos teisės dėstytojo,
GIESMĖ
savo kolegos parašytai knygai
„Apie politinę žmonių sąjungą“
Vėl stebėkis ir vėl, regėdamas, kaip nedorieji
Klesti, kokie prispausti teisuoliai, kaip tautos kariauti
Kurstomos – nėr bausmės už tai; senoviniai miestai
Griūva kartu su piliečiais; įstatymus lengva parduoti,
Pinkles regzt valdiniams, sulaužyti sutartis; ritas
Galvos dvasiškių, kardu kertamos priešais altorius,
Patys altoriai – ugny, dangus gi pasidavė burtams,
Santuokos suterštos; galgi dievų nebėra, galgi mūsų
Jie nebenori žinot, ir valdo pasaulį beribį
Melas, klasta – ar nebėr bausmės už nuodėmes, jokio
Atlygio už dorybes, ar lieka kas nors mums numirus?
Buvo naktis, giedrame danguje spinduliavo žvaigždynai,
Žmonės, pamiršę vargus, paniro miegan užmarštingan,
Vienas tik aš budriuoju žvilgsniu po žvaigždynus klajojau
Ir stebėjaus, kokiu būdu to bekraščio pasaulio
Laikosi įtaisas šitieką metų, negesdamas niekad, ... (Vertė Ona Dilytė-Čiurinskienė)

1675 m. Olivoje vienuolyno lėšomis išleista knyga Apie blogį bei blogio priežastis ir apsaugas, [parašyta] garbiojo Jėzaus Draugijos tėvo Adalberto Tilkovskio, kitados Romoje Šv. Petro bazilikos apaštalinio penitenciaro, nūnai Vilniaus popiežiškosios kunigų seminarijos (alumnato) valdytojo.
Adalbertas Tilkovskis (1625–1695), Lietuvos provincijos jėzuitas, kilęs iš Mozūrų, ėjęs mokslus Vilniuje ir vėliau kurį laiką ten pat dirbęs, nekrologe buvo pavadintas Lietuvos jėzuitų provincijos pažiba (Provinciae nostrae lux). Paulius Rabikauskas rašo nežinantis, ar buvo kada Lietuvoje ir Lenkijoje antras jėzuitas, kuris būtų parašęs ir išleidęs tiek veikalų. Sakoma, jų buvus apie 80. A. Tilkovskis buvo gabus kalboms, mokėjo devynias, taip pat – ir lietuviškai. Jis buvo plačiai apsiskaitęs, be galo darbštus, į savo veikalus sudėjęs beveik visa, kas anuomet buvo žinoma. Jis buvo poligrafas – rašytojas įvairiausiomis temomis. Jo veikaluose galima rasti ir mažiau kritiškų, prietarų ir magijos pasauliui priklausančių aprašymų bei patarimų. Dėl to, rašo P. Rabikauskas, kai kas su panieka žiūri į visą jo kaip mokslinio rašytojo veiklą – rašo, aprašo ir pasmerkia, nepaėmę į rankas nė vienos jo parašytos knygos.

Apie labą kaip taikoje taip kare, arba Moralės filosofijos ketvirtoji dalis, į du poskyrius padalinta ... 
Knygos antraštė skelbia, kad prie pirmosios dalies dar prijungta Įdomiosios fizikos dešimta dalis, darbelis apie nuostabą keliančius gandus ir kai kas kita. Pirmoji ir antroji dalys įrištos kartu.

Deja, iš pirmosios dalies yra tik ilga dedikacija didikui, politikui, rašytojui Antanui Stanislovui Ščiukai (1654–1710). A. Tilkovskis jį giria kaip išmintingą ir narsų vyrą, leidžiasi į šio giminės istoriją.

Antroji dalis – Apie gerą ir blogą arba apie išmintį ir išmonę kare. Nemažos apimties (593 p.) darbe A. Tilkovskis išdėsto, koks turi būti karo vadas, karys, įtvirtinimai, karo stovykla, karo priemonės, ginklai, patrankos, sviediniai, puolimo ir gynybos menas, karo pabaiga. Krikščioniui verta kariauti ir nuolatos mokytis kariauti, bet ne prieš savus ir ne dėl grobio (et bella gerere, et bella docere rem semper dignam homine Christiano duxi). Jėgą jėga reikia atremti.

Įdomioji aritmetika, kurią A. Tilkovskis parašė eidamas filosofijos ir matematikos profesoriaus pareigas Varšuvos jėzuitų kolegijoje. P. Rabikauskas rašė, kad Lietuvos ir Lenkijos jėzuitų kolegijose būdavo specialios matematikos pamokos. Aukštosios matematikos nepasiekdavo, bet neapsistodavo ties pradine aritmetika. Matematiką dėstydavo kiekvieną studijų dieną filosofijos fakulteto studentams. 1675 m. Lietuvos jėzuitų provincijos kongregacija nutarė suaktyvinti matematikos studijas, paruošti kolegijoms gerų matematikos dėstytojų. Ketinta kviesti du profesorius, vienu jų buvo numatytas A. Tilkovskis. Deja, planas nebuvo įgyvendintas.

1674 m. Olivos cistersų vienuolyno spaustuvėje išėjo garbiojo tėvo Adalberto Tilkovskio, Jėzaus Draugijos teologo visuomenės labui išdėstytas „darbelis“ (opusculum) Apie šventumo meną arba tvirtas dorybes, kurio pabaigoje prišlieti auksiniai Šv. Pilypo Nerio perspėjimai.

Knygelės Apie šventumo meną pabaigoje A. Tilkovskis prideda šventojo Pilypo Nerio (Filippo Neri, 1515–1595) aukso žodžius-priminimus (aurea monita). Pilypas Neris buvo italų katalikų kunigas, mistikas, 1622 m. paskelbtas šventuoju. Jis buvo auklėjamas dominikonų Šv. Morkaus vienuolyne Florencijoje. Studijavo filosofiją ir teologiją, bet studijų nebaigė. 1544 m. per Sekmines patyrė Šventosios Dvasios apsireiškimą. Pradėjo viešose vietose pamokslauti, skleisti katalikybę, rūpintis vargšais ir ligoniais. P. Neris yra Oratorionų bendruomenės įkūrėjas. Jis taikė naujus sielovados metodus, derino pokalbius, muziką ir maldą, ypač didelę reikšmę teikė Dievo žodžio skaitymui. Reformavo bažnytinę muziką, sukūrė krikščioniškojo dvasingumo mokyklą, pagrįstą optimizmu, atlaidumu, paprastumu ir džiaugsmingumu.
2005 m. arkivyskupo A. J. Bačkio dekretu įkurta Vilniaus Šv. Pilypo Nerio bendruomenė. 2008 m. popiežiaus Benedikto XVI reskriptu patvirtinta popiežiaus teisių Šv. Pilypo Nerio Oratorijos kongregacija.

Adalberto Tilkovskio knygelės Apie šventumo meną turinys. Apžvelgiamos įvairios dvasinio gyvenimo temos, aiškinamasi, kas yra tikros vertybės, mąstoma apie nusižeminimą, mirtį, pareigas artimųjų atžvilgiu, paskutiniojo teismo dieną, pragaro bausmę, rojų, medituojama apie išorinius ir vidinius išgyvenimus.

Kitos Šventumo menui svarbios temos: kaip sutikti sunkumus, medituoti apie skurdą, skaistybę, paklusnumą, meilę Dievui, meilę artimui, apie pačios meditacijos būdą ir priemones.

1669 m. Krokuvoje išėjo Įdomioji filosofija, arba klausimai ir įdėmios išvados, iš visos Aristotelio filosofijos pagal šio amžiaus prigimtį ir protą suformuotos bei išdėstytos garbiojo tėvo Adalberto Tilkovskio, Jėzaus Draugijos teologo ir tos pačios draugijos Varšuvos kolegijos filosofijos profesoriaus.

Philosophia curiosa – stambiausias A. Tilkovskio veikalas. Pirmiausiai leistas 1680–1681 m. Olivos cistersų vienuolyno (prie Gdansko) spaustuvėje. Tai yra devynios įvairios apimties knygos, apimančios visas svarbiausias Aristotelio filosofijos dalis. Su jomis susipažinęs P. Rabikauskas stebėjosi, kad šis veikalas Lietuvoje liko nepastebėtas ir nė kiek neišstudijuotas. Teoriniam dėstymui skiriama nedaug vietos, didžiausią teksto dalį sudaro praktiniai nurodymai ir paaiškinimai, kuriuos A. Tilkovskis duoda originalia klausimų-atsakymų forma. Kiekvienas klausimas prasideda žodeliu cur (kodėl?). Autorius stengiasi kiekviena proga pateikti visokiausių „kuriozų“, jo veikalai anuomet turėjo būti įdomiomis, žingeidumą žadinančiomis knygomis. Žinių gausumu stebina skyriai apie fiziką ir apie žemės ūkį. Duoda daug patarimų, žinių, kurios atspindi ano meto žmonių papročius ir gyvenimo būdą.

Mokslinės Baroko epochos raidos viršūnėje – didžiulės sėkmės sulaukęs 1650 m. Amsterdame išleistas Kazimiero Semenavičiaus (apie 1600 – po 1651) veikalas, kurio pilnas pavadinimas, Sigito Lūžio išverstas iš lotynų kalbos, skamba taip: Didžiojo artilerijos meno pirmoji dalis, parengta ir parašyta Kazimiero Semenavičiaus, lietuvio bajoro, kitados Lenkijos karalystės artilerijos viršininko pavaduotojo. Gausiai iliustruotas (net 206 brėžiniais) vadovėlis veikiai sulaukė vertimo į prancūzų (1651), vokiečių (1676), o vėliau – ir į kitas Europos kalbas. Penkių skyrių veikale kalbama apie sprogstamąsias medžiagas ir jų panaudojimo galimybes, apie karinių ginklų gamybos technologijas, arsenalų statybą, pirotechniką. Ypač reikšmingas trečiasis knygos skyrius, kuriame autorius pirmąsyk išdėstė mokymą apie daugiapakopes raketas.

Didžiule erudicija pasižymėjęs artilerijos teoretikas, veikalo autorius puikiai išmanė ne tik karybos reikalus (dalyvavo kariniuose veiksmuose), bet ir buvo puikiai apsiskaitęs – tai liudija daugiau nei 200 cituojamų kūrėjų, tarp kurių Antikos klasikai (Ovidijus, Horacijus, Aristotelis ir kt.), taip pat ir Renesanso mokslininkai (pvz., Georgijus Agrikola, Galileo Galilėjus). 

Buvo numatyta išleisti ir antroji knygos dalis, kurios turinį K. Semenavičius nušviečia pirmosios dalies įvade „Skaitytojui“. Vis dėlto originalus antrosios dalies rankraštis taip ir liko neišspausdintas.

Kaip pastebi Sigitas Lūžys, Didysis artilerijos menas – iliustratyvus enciklopedinis įvairių sričių žinynas, savo turiniu ir raiška yra modernus ne tik XVII, bet ir XXI amžiui“. 

Šiandien turime galimybę novatorišką XVII amžiuje didžiojo LDK mokslininko veikalą, nepraradusį populiarumo ir XVIII a. (1729, olandų ir anglų k.), ir naujesniais laikais, skaityti lietuviškai: 2018 metais erudito Sigito Lūžio dėka paskelbta originalaus leidinio faksimilė su puikiu vertimu į lietuvių kalbą ir įvadiniu Kristinos Petrauskės straipsniu „Kazimieras Semenavičius – garsusis ir paslaptingasis lietuvis“. 

Iliustracijos iš penktos knygos „Apie įvairias Mašinas, Įrengimus, Mases, Šaudmenis ir Pirotechninius Ginklus, tiek pramoginius, tiek ir rimtus, būtent karinius“.