IV skyrius

„Kitką lai pasiims lemtis“: proginė Baroko poezija

Proginės poezijos ar prozos kūriniai buvo rašomi tam tikra proga – atvykus karaliui ar vyskupui, kokiam asmeniui pradėjus eiti svarbias pareigas, gavus mokslinį laipsnį – ir skirti žymiems valstybės ar Bažnyčios veikėjams, didikams, mecenatams. Itin daug proginių kūrinių parašė Vilniaus universiteto studentai bei profesoriai. Tai sąlygojo universiteto studijų pobūdis bei jėzuitų mokymo programa, kurios būtiną dalį sudarė savarankiška kūryba. Kurdami proginius kūrinius, universiteto studentai privalėjo pademonstruoti lotynų kalbos žinias, eiliavimo įgūdžius, erudiciją, gebėjimą naudotis antikinės literatūros topika.

Progos labiau išryškino tik tam tikras vertybes: mirtis – nemirtingumą, šlovę ar dorybes, vestuvės – santuokinės ištikimybės idėją, tačiau kiekvienas proginis leidinys pateikė visą esminių žmogaus gyvenimo vertybių spektrą. Tokie leidiniai buvo tartum vilties ženklai, pranašystės ar trokštami dalykai, kurių linkima šlovinant leidinio herojus.

1666 m. Vilniuje išleista Aleksandro Pozniako panegirika Senator septem consularibus C. Marii Aquilis signatus dedikuota Mykolui Kazimierui Radvilai (1625–1680) Vilniaus vaivados paskyrimo proga. Šios panegirikos emblematiką nagrinėjo Jolita Liškevičienė. Panegirikos pavadinimas rodo, kad naujasis Vilniaus vaivada lyginamas su politiniu Romos veikėju Gajumi Marijumi (mirusiu 86 m. pr. Kr.), kuris buvo septynis kartus išrinktas konsulu, o tai atitinka septynių erelių simboliką ir knygos emblemų skaičių. Leidinys iliustruotas frontispisu ir septyniomis emblemomis, kurių kiekviena turi ilgus, net kelių puslapių, aprašymus proza. Radvilų simbolis – herbo Erelis – emblemose žymi M. K. Radvilos ir jo giminės pašlovinimus ir kartu turi sąsajų su romėnų simbolika: ereliai – „Romos paukščiai“ – ženklina septynis Marijaus konsulatus, o Vilnius, ant septynių kalvų įsikūręs, gretinamas su septynkalve Roma. Įžanginėje dalyje – dedikacijoje – nurodomos pagrindinės emblemų idėjos: Kilmė, Išsimokslinimas, Pamaldumas, Karo laimėjimai, Sprendimų branda, Dosnumas ir Žmogiškumas, kurios atspindimos leidinio emblemomis. 

Frontispisas – pagrindinis visos kompozicijos akcentas atitinka visų emblemų stilistiką. Jame vaizduojami septyni ereliai, ant savo sparnų laikantys Vilniaus miesto panoramos vaizdą su užrašu: His sublime ferar („Su šiais aš aukštai kilsiu“). Iliustracijoje ryškiausias arčiausiai saulės pakilęs Radvilų herbo Erelis (tiesioginė nuoroda į Mikalojų Kazimierą Radvilą) savo sparnais tarsi globia Vilniaus miestą. Taip išaukštinamos naujos jo pareigos. 

Kaip pastebi Jolita Liškevičienė, dažniausiai buvo iliustruojami proginiai spaudiniai, tiesiogiai susiję su jų mecenatais: tai leidiniai, šlovinantys mecenatų giminės istoriją, apdainuojantys garbingus jų žygius ir darbus. Panegirinis XVII amžiaus palikimas yra tiesiogiai susijęs tiek su baroko dailei būdingu vaizdiškumu, tiek su konkrečiu asmeniu, pateikiant jo biografijos faktus, amžiaus realijas, įvykių kronikas, kitaip tariant, – konkrečių LDK asmenų „gyvenimus“. Proginiai leidiniai buvo skirti karaliams, didikams ir jų dinastijoms, aukštas bažnytines pareigas užimantiems vyrams, dažniausiai vyskupams. Viena iš reprezentacijos formų yra emblema, įgijusi universalaus simbolio pobūdį.

Lyrinis aidas tarp kalvų, giraičių, šaltinių – Vilniaus Jėzaus Draugijos akademijos studentų sukurtas sveikinimas Vilniaus vyskupo sostą užimsiančiam Abraomui Vainai (1569–1649).

1637 m. Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje išėjusi Trakų kašteliono ir „ištikimo pavaldinio“ Mikalojaus Kiškos panegirika Triumfo sostas šviesiausiai Lenkijos karalienei Cecilijai Renatai.

Turbūt vienas geriausiai karaliaus Vladislovo Vazos giminę reprezentuojančių leidinių yra vestuvių panegirika Triumphale solium (Triumfo sostas), dedikuota karalienei Cecilijai Renatai, iliustruota keturiais embleminiais vario raižiniais ir antraštiniu lapu. Leidinį sudaro keturios dalys, taip vadinamieji triumfai: Religija, Lenkija, Austrija ir Senatoriai. Antraštinio lapo iliustracijoje karališkoji šeima vaizduojama kaip sutuoktinių pora, kaip valdovai ir kaip valstybė. Pagrindinė kompozicijos dalis – ovalus kartušas, kurio viduryje įrašas: Felix faustumque imperium (Laiminga ir palaiminta valstybė) yra tarsi visos vestuvių programos pagrindinė dalis. Viršuje karališkieji sutuoktiniai stovi vienas prieš kitą, laiko karūną ir palmės šakeles. Su nuotakos nuometu ir laurų vainiku karalienė vaizduojama grojanti vargonais – asociacija su šv. Cecilija, kuri, vestuvių dieną atvykusi į savo sužadėtinio namus, išgirdo muzikos instrumento garsus. Karalienės asociacija su šventąja rodo jos, kaip krikščionės, dvasingumą ir tyrumą. Vladislovas vaizduojamas laikantis valdžios insigniją. Figūras jungia įrašas: Divis propitiis (Dievams esant palankiems), parodantis, kad karalių pora tapatinama su šventaisiais – šv. Vladislovu ir šv. Cecilija. Apačioje vaizduojami Austrijos ir Lenkijos Ereliai su valdžios simboliais. Įrašas: Bonis avibus (Su gera lemtimi) yra nuoroda į antikinį priežodį, kuris reiškia gerą pradžią, sėkmės pranašystę. Antraštinio lapo graviūra iliustruoja šeimyninę, politinę ir religinę sąjungą.

1639 m. Vilniaus akademijos išleistas Šviesiausių Jogailaičių giminės karalių amžinumas, Vladislovo IV [asmenyje] pasauliui parodytas ir tam pačiam šviesiausiam ir nenugalimiausiam lenkų ir švedų karaliui, kai į Vilnių, Lietuvos sostinę, kartu su šviesiausiąja karaliene Cecilija Renata austrijiete atvyko, laimingos Jėzaus Draugijos Vilniaus akademijos deramo nuolankumo ženklan dedikuotas. Kūrinys anoniminis, kaip ir daugelis jėzuitų leidinių, nors Vilniaus universiteto bibliotekos egzemplioriuje yra rankraštinis įrašas, kaip autorių nurodantis Tomą Požeckį. Tomas Požeckis (1609–1657), lietuvis, jėzuitas, iš tikrųjų dėstė Vilniaus universitete retoriką, filosofiją, teologiją, yra parašęs panegirinių, teologinių veikalų, bet ar jis tikrai parašė šį kūrinį, pasakyti negalima.

Apie šį kūrinį rašė ir jį vertė Eugenija Ulčinaitė:

Kūrinio pradžioje įdėta prozinė dedikacija Vladislovui Vazai, pasirašyta kolektyviniu Vilniaus Jėzaus Draugijos Akademijos, t. y. Universiteto, vardu. Joje tvirtinama, jog Vladislovo asmenyje yra įsikūnijusios svarbiausios ir geriausios Jogailaičių giminės savybės: „Gyvena tavyje Jogailos herakliškas stiprumas, nenugalėta Vladislovo Varniečio dvasia, Alberto santūrumas, Aleksandro sumanumas elgesyje su piliečiais, Žygimanto Pirmojo laimingumas, Žygimanto Augusto gilus protas, skirtas valstybėms valdyti, Zigmanto III [Vazos] iš tėvo paveldėtas siekis visuotinės gerovės, taip pat mokslų, talentų, dorybių globa – visa tai Tavyje viename yra išsaugota, dėlei ko karalystei ir pasauliui reiškiame džiaugsmą“. Taigi išvardyti svarbiausi Jogailaičių giminės palikuonys, iš kurių kiekvienam vėliau yra skiriami proziniai ir eiliuoti tekstai: po vieną elogiją ir odę, parašytą sapfine strofa. Iš viso tokiu būdu įamžinta 11 herojų: Vladislovas Jogaila (apie 1351–1434), jo sūnūs: Vladislovas Jogailaitis Varnietis (1424–1444), Kazimieras Jogailaitis (1427–1492), tada šio sūnūs: Vladislovas (1456–1516), Kazimieras (1458–1484), Jonas Albertas (1459–1501), Aleksandras (1461–1506), Žygimantas Pirmasis (1467–1548), jo sūnus Žygimantas Augustas (1520–1572), ir pagaliau Jogailaičių giminės kamieną papildžiusi Vazų giminės šaka: Zigmantas III Vaza (1566–1632), Švedijos karaliaus Jono III Vazos ir Kotrynos Jogailaitės sūnus, ir pastarojo sūnus Vladislovas IV Vaza (1595–1648), tuometinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1632–1648). Kiekvienam „herojui“ skirtas vienas elogijas ir viena odė. 

Elogijų tyrusi E. Ulčinaitė rašo: 

Įdomiai sukomponuotas paskutiniajam Kazimiero Jogailaičio sūnui Žygimantui skirtas elogijas. Jame sakoma: „Triumfais [Aleksandrą] Didįjį, protingumu Uliksą viršijo. Pergalėmis prie Heraklio, amžiumi prie Nestoro priartėjo. Skitų, Valachų, Maskvėnų, Prūsų nugalėtojas. Ko jo broliams likimas nedavė ar atėmė, tai jo šlovei išsaugojo.“ Ir pabaigoje: „Laimingas, paėmęs į žmonas Boną, dar laimingesnis dėl sūnaus Žygimanto, o laimingiausias dėl dukters, kurios dėka Jogailaičiai buvo išsaugoti.“ Iš tiesų, Žygimanto Senojo dukra Kotryna, ištekėjusi už Švedijos karaliaus Jono III Vazos, sujungė Jogailaičių ir Vazų gimines.

Rinktinis Jogailaičių linijos Lenkijos karalienių sąvadas: Jadvyga – Jogailos pirmoji žmona. Elžbieta – Kazimiero Jogailaičio žmona, Bona Sforca – Žygimanto I Senojo žmona, Elžbieta – Žygimanto Augusto pirmoji žmona, Ona Jogailaitė – Stepono Batoro žmona, seserys Ona ir Konstancija Habsburgaitės – Zigmanto Vazos pirmoji ir antroji žmonos, Cecilija Renata – pirmoji Vladislovo IV Vazos žmona, Marija Liudvika Gonzaga – Vladislovo IV Vazos antroji, Jono II Kazimiero Vazos pirmoji žmona, Eleonora Marija – Mykolo Kaributo Višnioveckio žmona, Marija Kazimiera – Jono III Sobieskio žmona. Dažniausiai jas sutinkame kaip panegirikų vestuvių proga arba laidotuvių kalbų herojes.

Vienas geriausių XVII a. teisės istorikų Mikalojus Chvalkovskis (Mikołaj Chwałkowski; mirė po 1700) buvo Kuršo kunigaikščio pasiuntinys Abiejų Tautų Respublikos karaliaus dvare valdant Mykolui Kaributui Višnioveckiui ir Jonui Sobieskiui. Svarbiausias Chvalkovskio teisės ir istorijos veikalas Regni Poloniae ius publicum (Viešoji Lenkijos karalystės teisė) buvo išleistas Karaliaučiuje du kartus – 1676 ir 1684 metais. Pagrindinis dėmesys veikale skirtas ATR vasalinių kunigaikštysčių – Livonijos, Kuršo ir Žiemgalos – istorijai ir teisei.

Knyga papildyta iliustracijomis, lentelėmis. Lenkijos karalių išklotinėje matomi įsivaizduojami valdovų portretai. Valdovai – panegirikų, įvairių kalbų ir prakalbų herojai.

Jokūbo Beneto (m. 1730) ir Andriejaus Grinkevičiaus (1647–1707) knyga Viešpaties dešinės galybė įamžino 1673 m. lapkričio 10–11 d. prie Chotino pasiektą Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pergalę prieš karines Osmanų imperijos pajėgas. Knygą sudaro Beneto pasirašyta dedikacija Lietuvos kariuomenės vadams ir Grinkevičiaus herojinė poema „Viešpaties dešinės galybė“. Poema vaizduoja dviejų ATR ir Turkijos karinių kampanijų, vykusių 1672 ir 1673 m., įvykius. Didesnę jos dalį sudaro kautynių vaizdai ir Lietuvos karvedžių pašlovinimas. Knyga išėjo Vilniuje 1674 m. sausio 14 d.

2024 metais, minint 350-ąsias Chotino pergalės ir 400-ąsias karvedžio, vadovavusio mūšiui, Mykolo Kazimiero Paco (1624–1682) 400-ąsias gimimo metines, LMA Vrublevskių biblioteka išleido knygos Virtus dexterae Domini vertimą Viešpaties dešinės galybė, atliktą Sigito Narbuto. Šio gražaus leidinio dailininkė – Marija Elona Ložytė, o maketuotojas – Rokas Gelažius.

Rytų Prūsijos poeto Simono Dacho (1605–1659) lotynų kalba sukurta sveikinimo Odė (Karaliaučius, 1637).
Karališkų vestuvių proga Vladislovas IV Vaza ir Austrijos kunigaikštytė Cecilija Renata sulaukė daugybės sveikinimų eilėmis ir proza su muzikiniais, vaidybiniais intarpais. Sveikino ne tik Vilniuje. Sveikinimai spausdinti ir Prūsijoje, Karaliaučiuje.

Pasižadėjimų atvaizdas – Vilniaus akademijos studentų kolektyvinis sveikinimas jauniesiems karaliui Vladislovui IV Vazai ir būsimai karalienei Cecilijai Renatai sutuoktuvių proga. Kurdami sveikinimą eilėmis ir proza, studentai pademonstravo savo poetikos ir retorikos žinias.

Jėzuitas Andrius Mlodzianovskis (1627–1686) tekstu ir vaizdu įamžina Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kankinio, palaimintojo, Polocko arkivyskupo Juozapato Kuncevičiaus gyvenimą ir mirtį. Pasirinkta daugialypė forma, virtuoziška poetinės ir vaizdinės raiškos įvairovė šį veikalą leidžia priskirti prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės brandaus Baroko literatūros šedevrų.

Vyskupui Andrejui Tržebickiui dedikuotas, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio, LDK kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos sukurtas ir 1655 m. Varšuvoje išėjęs Elogijas: dvylika be nuodėmės pradėtos Dievo gimdytojos Mergelės Marijos dorybių.

Elogijas – itin populiarus žanras Baroko epochoje, kilęs iš antkapinio įrašo, tačiau vėliau jo paskirtis plėtėsi, jis ėmė reikšti padėką, pagyrimą, pašlovinimą, skirtą tiek gyvam, tiek mirusiam asmeniui, ar net kokiam reikšmingam įvykiui paminėti. Tai prozinis tekstas, sukonstruotas ritminiu intonaciniu pagrindu. Labai svarbi elogijo grafinė forma: tai nevienodo ilgio eilutės, tarsi suvertos ant vertikalios centrinės ašies. Elogijų stilius yra sentenciškas, atitinkantis barokinio „koncepto“ – imlios minties ir glausto stiliaus – vienovę. Panegirinis stiliaus pakylėtumas elogijuje dera su realių faktų bei tikrų įvykių aprašymais, todėl tai yra svarbi medžiaga biografistikos tyrėjams, istorikams.

Mergelės Marijos karūnoje yra 12 žvaigždžių ir autorius įžangoje klausia, kodėl karūna esanti iš žvaigždžių, ir kodėl tų žvaigždžių dvylika (castitas, puritas, humilitas, paupertas spiritus, patientia, obedientia, temperantia, fortitudo, misericordia, modestia, charitas, perseverantia). Pamaldžiam skaitytojui autorius padeda rasti dvasingą atsakymą.

Albertas Stanislovas Radvila gimė 1593 m. Olykoje (dabar Ukraina). Būdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris (nuo 1619) ir didysis kancleris (nuo 1623), dalyvavo sudarant visas didžiąsias Abiejų Tautų Respublikos sutartis. Patriotas, visada gynęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reikalus. Mirė 1656 m. Gdanske. Paliko lotynų kalba parašytus 1632–1655 m. dienoraščius ir pastebėjimus, kurie yra geriausias XVII a. politinės istorijos paminklas. Tik 1839 m. jų du tomus išleido E. Račinskis. 

Išminties namai – pranciškono Mikalojaus Laurinavičiaus (apie 1590–1651) pamokslas, pasakytas Alšėnų bažnyčioje laidojant Naugarduko vaivadą Tomą Sapiegą (iki 1598–1646). Dedikuota Kazimierui Leonui Sapiegai (1609–1656).

Neabejotinų Baroko bruožų turi Vilniaus jėzuitų akademijos profesoriaus Laurencijaus Bojerio (apie 1561–1619) herojinė poema „Karolomachija“. Šiame kūrinyje poetas apdainavo 1605 m. karinę Švedijos ir Lietuvos kampaniją, daugiau vietos paskyręs lietuvių pergale 1605 m. rugsėjo 27 d. pasibaigusiam Salaspilio mūšiui. Herojinei poemai būdingas barokinis teatrališkumas: kūrinio pradžioje poetas pavaizdavo pergalę švenčiančią Rygą, o pabaigoje – triumfuojantį Vilnių ir visą Jėzaus Draugijos akademinę bendruomenę.