II skyrius

 „Tegu kiekvienas stengias pažint save“: Albertas (1609–1677), Kazimieras (1617–1674) ir Petras (1622–1654) Kojalavičiai

Broliai Albertas, Kazimieras ir Petras Kojalavičiai gimė Kauno pirklio Jono Kojalavičiaus šeimoje. Jų senelis iš motinos pusės buvo Kauno vaitas Albertas Beinartas. Brolių kilmę, šeimos, Vijūkų bajorystės peripetijas tyrė istorikas Zigmantas Kiaupa. Jis nustatė, kad Kojalavičiai buvo Kauno mieste gerai įsikūrę, vidutinio turtingumo miestiečiai ir pirkliai, aktyvūs miesto visuomeniniame gyvenime. Iki tapusių jėzuitais brolių niekas iš Kojalavičių nesivadino ir nebuvo vadinamas Vijūku. Tyrimai rodo, kad Vijūkai tebuvo smulkūs Kauno pavieto bajorai. Jų bajorystės niekas neginčijo, tačiau giminystė su jais nesiūlė geresnės vietos XVII a. Lietuvos visuomenėje. 

Pirmasis Kauną paliko Albertas. Jis 1627 m. įstojo į Jėzaus Draugiją, studijavo filosofiją Jėzuitų kolegijoje Nesvyžiuje, 1638 m. baigė teologijos studijas Vilniaus jėzuitų akademijoje. Mokėjo lietuvių, lotynų, lenkų, italų, ispanų, rusų kalbas. Rašė lotynų ir lenkų kalbomis. 1645 m. įgijo teologijos daktaro laipsnį, daug metų buvo Vilniaus jėzuitų akademijos profesorius, 1654–1655 m. rektorius. Šalia jėzuitams įprastos religinės veiklos jį traukė istorija, genealogija. Albertas Kojalavičius daug nusipelnė reprezentuodamas Lietuvos jėzuitų kultūrą. Iki šių dienų kaip istorinio pažinimo šaltiniai tebėra aktualūs jo istoriografiniai veikalai.

Brolio Alberto pramintu keliu leidosi ir aštuoneriais metais jaunesnis Kazimieras. Jis įstojo į Jėzaus Draugiją 1634 m. Retoriką studijavo Nesvyžiuje, filosofiją ir teologiją – Vilniaus universitete. Kai brolis Albertas Kojalavičius 1654 m. buvo Vilniaus universiteto rektoriumi, gavo teologijos daktaro laipsnį. Dirbo pedagoginį darbą, dėstė retoriką Kražiuose, Plocke ir Branieve, filosofiją – Polocke, o 1652–1655 m. teologiją – Vilniaus universitete. Kai Lietuvoje vyko karas su Rusija ir Švedija, o Vilnių siaubė kazokų ir Maskvos kariuomenės, Kazimieras Kojalavičius 1657 m. tapo Vilniaus universiteto vicerektoriumi, o 1659–1661 m. rektoriumi. Jis daug prisidėjo prie karo metu nutrūkusios Universiteto veiklos atkūrimo. Skirtingai nuo brolio Alberto, Kazimierą labiau domino retorika, jos teorija ir praktika, buvo vienas ryškiausių Baroko epochos pamokslininkų, proginės literatūros kūrėjų.

Trumpiausias buvo jauniausio brolio Petro Kojalavičiaus kelias. Į Jėzaus Draugiją įstojo 1637 m., mokėsi Gardino ir Kauno kolegijose. 1653 m. buvo įšventintas kunigu ir metus laiko (1653–1654) Vilniaus universitete dėstė retoriką bei filosofiją. Tai buvo trumpas laikas, kai visi trys broliai buvo Vilniuje kartu. Deja, Petras Kojalavičius mirė Vilniuje 1654 m., jam buvo tik 32-ji. Sunku pasakyti, kokia mokslo ar veiklos sritis jam būtų buvusi artimesnė. Žinoma, kad lotynų kalba išleido laidotuvių pamokslą, panegiriką valdovų karališkai virtuvei, rankraštyje liko Vilniaus vyskupų nekrologai.

Kazimieras Kojalavičius mirė Polocke 1674 m., kur tuo metu vadovavo Jėzuitų kolegijai. Jam buvo 57 m.

Albertas Kojalavičius pragyveno 68 metus. Jis mirė Varšuvoje 1677 m. Tuo metu buvo Varšuvos profesų namų dvasios tėvu ir studijų vyresniuoju.

Zigmantas Kiaupa išskiria keletą senojo Kauno miesto savybių. Viena jų – biurgeriška, o kita Kauno savybė – intensyvus bažnytinis gyvenimas. XVII amžiuje jame, be parapinės bažnyčios, buvo 2 katalikų vienuolynai ir dar 3 bažnyčios. Per pirmąjį XVII a. trečdalį Kaune atsirado dar 2 moterų vienuolynai. Su katalikais bandė konkuruoti Kauno liuteronų bendruomenė. 

Jaunieji Kojalavičiai, pasak Z. Kiaupos, anksti išėję iš Kauno, matyt, nepersiėmė miestietiškuoju mentalitetu, nes jo pėdsakų nematyti jų veikloje ir kūryboje; be to, jie ėmė naudoti bajorišką Vijūkų prievardį, o tai irgi kalba apie tam tikras apčiuopiamas jų vertybines, luomines, socialines ir konfesines orientacijas.

Broliai Kojalavičiai anksti paliko miestiečių luomą ir pasirinko dvasininko kelią. Albertui buvo 17, Kazimierui – 18, o Petrui – 15, kai jie įstojo į Jėzaus Draugiją. Kaune broliams priklausė namas Turgaus aikštėje, namelis Didžiojoje gatvėje, pieva kitapus Nemuno Fredoje. Namus Turgaus aikštėje broliai 1641–1642 m. perleido Kaune besisteigiančiai jėzuitų kolegijai.

Laurynas Bartilijus (1569–1635) į jėzuitų ordiną įstojo 1585 m., 1601 m. buvo įšventintas kunigu. Dėstė Vilniaus universitete, vadovavo Pultusko kolegijai, 1624–1631 m. buvo Nesvyžiuje terciato (kur baigę studijas ordino kunigai, prieš duodami paskutinius, ketvirtuosius įžadus, vienerius metus gilindavo dvasinį gyvenimą) instruktoriumi – tada jam teko stebėti ir M. K. Sarbievijų. 1635 m. tapo Lietuvos jėzuitų provincijolu, bet netrukus po paskyrimo mirė. Buvo laikomas šventu žmogumi. Lotynų ir lenkų kalbomis išleido asketinio pobūdžio raštų. Tai paskatino Albertą Kojalavičių parašyti vieną pirmųjų Lietuvos istorijoje biografijų. Knygelę 1645 m. išleido Vilniaus akademijos spaustuvė. Po dešimties metų leista pakartotinai dar keletą kartų.

LDK biografistikos ir hagiografijos tyrėjas Mintautas Čiurinskas apie šį veikalą sako, jog Alberto Kojalavičiaus „sugebėjimai – istoriko kruopštumas, psichologo įžvalgumas, nuoširdus jėzuito susirūpinimas išsaugoti velionio ordino brolio atminimą – paliko ryškų Jėzaus Draugijos nario portretą, įkūnijantį jėzuitų dvasingumo, saviugdos, veiklumo idealus ir dorybes“.

L. Bartilijo gyvenimo aprašyme parodomi garbiojo tėvo dvasinių pratybų pavyzdžiai. Malda Pater noster išplėsta, suasmeninta, apmąstyta.

Laurynas Bartilijus 1611–1617 m. buvo Vilniaus noviciato (naujokyno, skirto naujai į Jėzaus Draugiją įstojusiems lavintis) prie Šv. Ignoto bažnyčios rektorius.

Lietuvos istorija – stambiausias ir reikšmingiausias Alberto Kojalavičiaus-Vijūko istorinis veikalas. Pirmoji dalis išleista Gdanske 1650 m.

Lietuvos istoriją sumanė parašyti kaip skaitinius studijuojančiai jaunuomenei, kad „susipažindama su savo krašto istorija, nuo pat mažens kartu pramoktų romėnų kalbos ir pajustų jos skonį ir kad išsilavinę kitų kraštų skaitytojai iš lotynų kalba parašytos knygos sužinotų apie lietuvių istoriją ir žygius“. A. Kojalavičius nepanoro versti į lotynų kalbą Motiejaus Strijkovskio Kronikos, nenorėjo sulaukti „mokyto skaitytojo kritikos“, o ėmėsi rašyti naują veikalą, nors ir prisipažino, kad daug ką paėmęs iš M. Strijkovskio. A. Kojalavičiui buvo svarbu ne tik parašyti patriotinę Lietuvos istoriją, bet ir sudėti krikščioniškus akcentus. Kaip pastebi Darius Kuolys: „Civilizuotos Lietuvos ir barbariškos Maskvos antitezė, regis, brėžta ne tik Lietuvos jaunimo pilietinio, patriotinio edukavimo sumetimais, bet ir siekiant tarptautinės propagandos tikslų. Lietuva jėzuitų istoriko pasakojime vaizduojama kaip krikščioniškosios Europos vertybių, tautų teisės principų gynėja. Ji – garbinga ir solidari krikščioniškojo pasaulio narė, siekianti šio pasaulio vienybės ir saugumo.“
 

Antroji Alberto Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorijos dalis pasirodė po didelės pertraukos – 1669 m. Antverpene. Pasirodžius pirmai Lietuvos istorijos daliai, A. Kojalavičius buvo raginamas greitai parengti antrą dalį, tačiau sutrukdė Tvanu vadinamasis 1654–1667 metų Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karas su Chmelnickio kazokais, maskvėnais ir švedais. Lietuvos istorija buvo pirmasis istoriografinis vien Lietuvos istorijai nuo seniausių laikų iki Liublino unijos 1569 m. skirtas kūrinys.

Alberto Kojalavičiaus-Vijūko Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje (LDK), su vyresniųjų pritarimu išleistos Vilniaus akademijos spaustuvės 1650 m. Šią knygą galima laikyti pirmąja Lietuvos Bažnyčios istorija. Kaip pastebi šių laikų jėzuitų istorikas Paulius Rabikauskas, tai daugiau statistinio-biografinio pobūdžio aprašymai, žinios apie dangiškuosius globėjus, apie vyskupijas ir vyskupus, vienuolijas ir vienuolynus, apie Vilniaus akademiją, apie joje dirbusius ir jai savo išsilavinimu garbę teikusius jėzuitus. Apžvelgiama įvairių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos konfesijų: katalikų, protestantų, stačiatikių, unitų, istorija, veiklos LDK ypatumai. Įvairenybėse A. Kojalavičius dar kartą priminė žymiausius Jėzaus Draugijos mecenatus, kolegijų steigėjus ir fundatorius, taip pat išvardijo tuos jėzuitus, kurie „savo išsilavinimu išgarsino Vilniaus Akademiją ir LDK jaunuomenę išmokė žmogiškų ir dieviškų mokslų“. Apie tai galima skaityti dviejų dalių veikale Lietuvos istorijos įvairenybės, kurį parengė autorių kolektyvas, o 2003–2004 m. išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

A. Kojalavičius Įvairenybių rinkinį skiria naujajam Vilniaus vyskupui Jurgiui Tiškevičiui (1596–1656), kuris iš Žemaičių vyskupijos pirmą kartą įžengs Vilniaus katedron. Rašo, kad šioje knygelėje paskelbia dalį medžiagos, sukauptos rengiant Lietuvos istoriją, kad būtų išsaugota būsimoms kartoms, tikisi, jog vyskupas palankiai pažvelgs į šį nedidelį Lietuvos Bažnyčios istoriją atskleidžiantį darbą.

Įvairenybių rinkinio turinys.

Žinios apie Lietuvos vienuolijas.

Išvardijami Vilniaus vaivadijoje prie didžiųjų bažnyčių esantys įvairių ordinų vienuolynai, jų steigėjai ir fundatoriai.

A. Kojalavičiui rūpėjo apginti katalikų tikėjimą nuo įvairių „erezijų" ir paklydimų. 1671 m. Krokuvoje lenkų kalba išleistas jo veikalas Teologo pokalbiai su įvairiais tikrojo tikėjimo priešininkais apie tikėjimo dalykus. Veikalo dalys skirtingais pavadinimais tris kartus buvo išleistos atskirai: 1648 m. – Teologo pokalbis su politiku, 1653 m. – Teologo pokalbis su ministru ir 1667 m. – Teologo pokalbis su disidentu, arba evangeliku. Kaip pastebi E. Ulčinaitė, čia glaustai dialogo forma aptariami svarbiausi ginčytini tikėjimo klausimai: krikštas, geri darbai ir Dievo malonė, nuodėmė ir atpirkimas, atgaila, sakramentai, stebuklai, šventųjų gyvenimas. Teologinę šių klausimų analizę papildo autoriaus samprotavimai apie religinių disputų vedimo būdus. Savo teiginius A. Kojalavičius grindžia Šv. Rašto ir Bažnyčios Tėvų citatomis, jo tekstas pasižymi ramiu, dalykišku dėstymo tonu, polemine kultūra.

Vienas paskutiniųjų A. Kojalavičiaus veikalų Trumpas dievobaimingai mirusių Jėzaus Draugijos brolių koadjutorių paminėjimas. Aprašyti pagalbininkai buvo dviejų rūšių: coadiutores spirituales – „dvasiniai pagalbininkai“, Jėzaus Draugijos tėvai, duodavę tik tris įžadus, darbavęsi sielovadoje ir nėję atsakingų bažnytinių bei administracinių pareigų; coadiutores temporales – „pasaulietiniai pagalbininkai“, broliai jėzuitai, dažnai neturėję jokio išsilavinimo ir atlikę įvairius buitinius ūkio darbus bei patarnavimus.

1604–1616 m. pastatyta Šv. Kazimiero bažnyčia. Prie jos buvo profesų namas (Domus Professa Vilnensis, 1604–1773). Jame, kaip paaiškino P. Rabikauskas, gyveno ir dirbo apaštalavimo darbą tuo metu kolegijoje ir kituose namuose (naujokyne, terciate) neužimti profesai – keturis įžadus davę jėzuitai. Profesų namuose vykdavo svečių priėmimai, pasitarimai. Profesų namai negalėjo turėti turto, nebuvo pastovaus aprūpinimo, turėjo išsilaikyti iš labdaros, išmaldos. Juos nuolat paremdavo turtingesni fundatoriai.

Namai buvo pastatyti įvairių geradarių lėšomis, prisidėjo ir karališkoji Vazų šeima. Valdant Vazoms (1587–1688) buvo pastatyti trys profesų namai: Vilniuje, Varšuvoje ir Krokuvoje.

Šventas kelias, kuriuo šviesiausiąjį Lenkijos ir Švedijos karalaitį Karolį Ferdinandą, Plocko ir Vroclavo vyskupą ... savo namų fundatorių ir Akademijos mecenatą maldomis ir palaimingais troškimais palydi amžinai atsidavę jo šviesybei Jėzaus Draugijos Vilniaus profesų namai.
Šio kolektyvinio sveikinimo-panegirikos autoriumi laikomas Kazimieras Kojalavičius, vienas ryškiausių Baroko epochos pamokslininkų ir proginės literatūros kūrėjų. 

Karaliaus Vladislovo IV Vazos brolis, Zigmanto III Vazos ir Konstancijos Habsburgaitės sūnus, Karolis Ferdinandas Vaza (1613–1655) buvo atvykęs į Vilnių. Jis buvo paakintas priimti Šv. Kazimiero bažnyčios ir profesų namų fundatoriaus titulą. Neringa Markauskaitė mini, kad Karoliui Ferdinandui priėmus fundatoriaus titulą, profesų namai buvo „išvaduoti iš skolų“. K. F. Vaza tuomet paskyrė nemažą sumą – 40 000 lenkiškų florinų, dalis tos sumos teko bibliotekai, bažnyčiai puošti ir stogui perdengti.

Visuotinio džiugesio diena, išaušusi tuokiantis jų šviesybėms ir prakilnybėms kunigaikščiui Zigmantui Denhofui ir Onai Teresei, šviesiausiojo ir iškiliausiojo pono Jurgio Osolinskio, Šventosios Romos imperijos kunigaikščio, Karūnos Didžiojo kanclerio dukrai – kolektyvinis Vilniaus akademijos sveikinimas, kurio autoriumi nurodytas Kazimieras Kojalavičius. Jis gana anksti ėmė garsėti kaip panegirinių kūrinių autorius ir ilgainiui, kaip rašo E. Ulčinaitė, tapo oficialiu jėzuitų ordino panegiristu.

Pirmosios ašaros netekus šviesiausios Cecilijos Renatos, šviesiausiojo Vladislovo IV, lenkų, švedų, gotų, vandalų ir t.t. ir t.t. nenugalimiausiojo valdovo žmonos, išlietos Vilniaus Jėzuitų draugijos akademijos ir universiteto, jų surinktos ir įteiktos šviesiausiam bei prakilniausiam kunigaikščiui, ponui Jurgiui Osolinskiui, Tenčino grafui, Šventosios Romos imperijos kunigaikščiui, Karūnos Didžiajam kancleriui 1644 Viešpaties metais.
Cecilija Renata Habsburgaitė buvo pirmoji karaliaus Vladislovo IV Vazos žmona. Jie susituokė 1637 metais. Karalienė domėjosi muzika, teatru. Keletą kartų lankėsi Vilniuje, kurį laiką gyveno Žemutinės pilies rūmuose. 1640 m. gimė sūnus Zigmantas Kazimieras (mirė 1647 m.), 1642 m. gimė dukra Marija Ona Izabelė, kuri mirė nesulaukusi nė vienerių metų. 1644 m. kovą gimė negyva duktė, gimdymas buvo komplikuotas, ir karalienė Cecilija Renata kovo 24 d. Vilniuje mirė. 
„Caeciliam Renatam Viennae coelum dedit, Coelo Vilna reddidit“ (Dangus Ceciliją Renatą Vienai davė, Vilnius dangui grąžino). 

Panegirika Taikingoji Lenkija per šviesiausiųjų Vladislovo IV, Lenkijos ir Švedijos nenugalimiausiojo karaliaus ir Liudvikos Marijos, Mantujos, Nevero, Retelio kunigaikštytės didingas vestuves ... 1646 metais sukurta ir paskelbta Vilniaus universiteto vardu, nors jos autoriumi laikomas Kazimieras Kojalavičius.
Po pirmosios žmonos Cecilijos Renatos mirties 1644 m. Vladislovas IV Vaza ilgai nenašlavo: 1646 metų kovo 10 d. vedė Mantujos kunigaikščio Karolio I dukterį Mariją Liudviką (Luizą). Vaikų nesulaukė. Vladislovas IV Vaza mirė Merkinėje 1648 m., o Liudvika Marija, gavusi popiežiaus sutikimą, ištekėjo už Vladislovo IV Vazos brolio Jono II Kazimiero Vazos ir iš karaliaus našlės vėl tapo karaliene.

Kazimieras Vijūkas-Kojalavičius buvo žinomas ir kaip retorinių veikalų autorius. 1654 m. Vilniuje buvo išspausdinti Retorikos pagrindai. Tai nebuvo retorikos vadovėlis – į jį buvo įtraukti tik tie dalykai, su kuriais oratorius susiduria kurdamas kalbas, oratorinių kalbų komponavimo būdai. Daug populiaresnis, kaip rašo E. Ulčinaitė, buvo bažnytinei iškalbai skirtas veikalas Šešiasdešimt šventosios kalbos sudarymo būdų. Pirmą kartą išleistas Antverpene 1668 m., pakartotinai – Kelne 1676, 1679, 1694 m., Vilniuje – 1684 m. K. Kojalavičius aptaria pamokslų sakymą nuo advento iki sekminių. Medžiagą pateikia liturgine tvarka, paryškina kiekvieno pamokslo specifiką, nagrinėja komponavimo būdus pasitelkiant alegorijas, simbolius, antitezes, silogizmus, etimologijas, palyginimus, klausimus, įvairias retorines figūras. E. Ulčinaitė pažymi, kad tai pirmas lietuvio autoriaus homiletikos (pamokslų teorijos) veikalas – kitą parašė Antanas Baranauskas XIX a. pabaigoje.

Penkiasdešimt antrame būde aiškinama, kaip galima pamoksle panaudoti vardo Petras – uola reikšmę. Nurodomi trys būdai, tinkantys šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus liturginėms iškilmėms. Petras – uola, ant kurios tvirtai stovi Bažnyčia. Petras – tvirčiausia uola, atlaikanti priešų puolimą. Nors aukštai virš visų iškilusi uola, bet jos pagrindas žemėje, tvirtas savo nuolankumu, todėl ir Petras iš nusižeminimo Kristui norėjo būti nukryžiuotas žemyn galva.

Šalia vardų etimologijos K. Kojalavičius siūlo pasinaudoti daug galimybių teikiančia anagrama, sukeisti vardo raides ar skiemenis. Anagramiškai Kazimiero, lotyniškai CASIMIRUS, vardą galima perskaityti kaip SUM AC IRIS (esu vaivorykštė), CASUS MIRI (stebuklo pasireiškimas), MIRUS ISA[A]C (dieviškasis Izaokas). Kiekvienu atveju galima parašyti visiškai skirtingą, alegoriniais vaizdiniais, pavyzdžiais ir palyginimais paremtą kalbą. Anagrama buvo vienas populiariausių žanrų Baroko literatūroje.

1661–1668 m. K. Kojalavičius dirbo pamokslininku Vilniaus universiteto Šv. Jono bažnyčioje. Garsėjo kaip geriausias to meto oratorius, kuris „tarsi kūju daužė širdis ir gebėjo iš akių išspausti ašaras“. Išliko tik šeši jo pamokslai lenkų kalba. Pamokslai apie Viešpaties kančią išleisti 1675 m. jau po K. Kojalavičiaus mirties (1674). Viešpaties kančios dramą autorius sieja su kiekvieno žmogaus nuopuolio ir prisikėlimo išgyvenimais, kurie moko atgailos ir nusižeminimo. Kaip pastebi E. Ulčinaitė: „Pasakyti lenkų kalba su gausiais lotyniškais intarpais K. Kojalavičiaus pamokslai atitinka svarbiausius retorikos reikalavimus: mokyti (docere), jaudinti (movere), džiuginti (delectare)“.

K. Kojalavičiaus Didįjį penktadienį sakytą pamokslą apie Kristaus kančią išleido Vilniaus Jėzaus Draugijos kolegija. Šią po autoriaus mirties išleistą kalbą jie dedikavo Vilniaus vyskupui Mikalojui Steponui Pacui (1623–1684).