VI skyrius

„Gimsta knygelė plona iš lėto“: lietuviškasis Barokas

Gimsta knygelė plona iš lėto: iš M. K. Sarbievijaus lyrinės panegirikos Baltazarui Moretui (III, 31) – vienos garsiausių XVI–XVII a. Plantenų leidyklos savininkui, 1632 ir 1634 m. išleidusiam „Krikščionių Horacijaus“ poezijos rinktinę.

Visa, kas pasakyta apie lotyniškąją ir lenkiškąją Lietuvos Baroko literatūrą, tinka ir jos lietuviškajai daliai. Baroko laikotarpiu lietuviškojoje raštijoje įvyko kelios svarbios slinktys. Pirmiausia, ji sutvirtėjo: iš akcidencinio (lot. accidens – atsitiktinis) lygmens perėjo į necesarinį (lot. necessarius – reikalingas, būtinas, neišvengiamas). Apie tokį perėjimą liudija kiekybinės ir kokybinės lietuvių literatūros charakteristikos. Jei 1547–1599 m. pasirodė 22 (skaičiuojant pavadinimais, 21) lietuviškos knygos bei smulkiosios spaudos leidiniai, tai 1600–1649 m. – jau 27 (17), 1650–1699 m. – 34 (21), 1700–1749 m. – 143 (92), o vien 1750–1759 m. – 50 (22). 

Lietuviškojo, vertinant kalbos atžvilgiu, Baroko literatūros pradžia sietina su keliais eilėraščiais, išspausdintais dviejose įvairiomis kalbomis sukurtų proginių sveikinimų rinktinėse. 1589 m. Vilniaus jėzuitų akademijoje išleista rinktinė Gratulationes serenissimo ac potentissimo principi, Sigismundo III ... in optatissimo et felicissimo ... Vilnam adventu, factae ab Academia Vilne[n]si Societatis Iesu (Vilnae: typis ... Nicolai, Christophori Radivili) (Pasveikinimai šviesiajam ir galingajam valdovui Zigmantui III ... jo laimingo į Vilnių atvykimo proga nuo Vilniaus jėzuitų akademijos). Joje esama dviejų hegzametrais sukurtų eilėraščių: „Pakvietimas Lietuvos giminės“ ir „Pakvietimas Viešpaties karaliaus“. Spėjama, kad juos parašė Mikalojus Pacas.

1648 metais įvairiomis kalbomis sukurtų sveikinimų rinkinyje Ver Lukiskanum (Lukiškių pavasaris), skirtame pagerbti į Vilnių atvykusią karališkają porą – Vladislovą IV Vazą (1595–1648) ir jo sutuoktinę Liudviką Mariją Gonzagą (1611–1667), eleginiu distichu prabylama ir lietuvių kalba: 
    Džiaugias žiedeliai, kad jump [= pas jus] atėjo karaliai, –
    Saules išvydo, nieko nelaukę pražydo. (Autorius nežinomas)
 

Gausiausią, svariausią ir meniškai brandžiausią lietuviškosios Baroko raštijos bei spaudos dalį sudaro religinė literatūra. Prie neabejotinų jos viršūnių dera priskirti Jono Bretkūno (1536–1602), Samuelio Boguslovo Chilinskio (apie 1631–1668) ir Johano Jakobo Kvanto (Quandt, 1682–1772) bei jo talkininkų parengtus Biblijos vertimus, Jono Bretkūno, Konstantino Sirvydo (apie 1579–1631) ir Mykolo Olševskio (1712–1779) pamokslų knygas, Saliamono Slavočinskio (apie 1624 – apie 1660), Pranciškaus Šrubauskio (apie 1620–1666), Jono Berento (1667–1737), Danieliaus Kleino (1609–1666) ir Adomo Frydricho Šimelpenigio (1699–1763) giesmynus. Apie pasaulietinę literatūrą, pirmiausia mokslinius ir grožinius kūrinius, kalbame, minėdami Sirvydo ir Kleino žodynus bei jų parašytas lietuvių kalbos gramatikas, 63 laidų sulaukusį elementorių Mokslas skaytima rašta lietuviška, taip pat pirmąsias Vilniaus jėzuitų akademijos studentų sudėtas progines epigramas ir pirmąjį grožinės literatūros vertimą – Jono Šulco „Ezopo pasakėčias“. Nuo pastarojo jau tik ranka paduoti iki Apšvietos genijaus – Kristijono Donelaičio.

Mikalojaus Daukšos (1527–1613) iš lenkų kalbos išverstas ir 1595 metais Vilniaus akademijoje išleistas ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos Katekizmas, arba Pamokimas vienam kuriamgi krikščioniui reikiamas laikomas seniausia išlikusia LDK išleista lietuviška knyga. Vienintelis egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Svarbiausias liuteronų kunigo Jono Bretkūno (1536–1602) veikalas – originalių ir kompiliuotų pamokslų rinkinys. Grakščia lietuvių kalba parašytoje Postilėje gausu istorinių bei socialinių realijų.

Lotyniškoje Postilės dedikacijoje Prūsijos kunigaikščiui Frydrichui autorius apgailestauja dėl lietuviškų raštų stygiaus, kalba apie būtinybę turėti Bibliją lietuvių kalba.

Dedikacijos pabaigoje pasirašo autorius: Celsitudinis vestrae Obsequentissimus Iohannes Bretkius Lithuanicus Concionator Regiomonti ad D. Nicolaum (Užvis labiau atsidavęs Jūsų Aukštenybei Jonas Bretkūnas, lietuvių pamokslininkas Karaliaučiuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje). 

Vertėjo, giesmių kūrėjo, Ragainės klebono Simono Vaišnoro (apie 1545–1600) iš lotynų kalbos išversta ekumeninė Adamo Franciskaus knyga Žemčiūga teologiška. Jos pratarmėje kalbama apie literatūros kritikus.

Unikalus (tik LMA Vrublevskių bibliotekoje išlikęs) leidybinis konvoliutas – Karaliaučiaus lietuvių parapijos klebono Lozoriaus Zengštoko (Sengstak, 1562–1621) parengti leidiniai, 1612 metais išėję Karaliaučiuje, Jono Fabricijaus spaustuvėje: Martino Lutherio (1483–1546) Enchiridion. Katechismas maszas...; Evagelias bei epistolas... (abi knygas iš vokiečių kalbos vertė Baltramiejus Vilentas, 1525–1587); Giesmes chriksczionischkos ir duchaunischkos. Didžiąją pastarosios knygos dalį sudaro Martyno Mažvydo (apie 1510–1563) ir Jono Bretkūno (1536–1602) giesmės, o likusią – paties Zengštoko bei kitų autorių (tarp jų – dvi S. Vaišnoro giesmės) versti kūriniai. 

Antroji, kontrafakcinė, didžiausios XVII a. lietuviškos knygos, 1653 m. išspausdintos Kėdainiuose, laida, kuri 1684 metais, nepakeitus išleidimo duomenų, dienos šviesą išvydo Karaliaučiuje. Šią LDK kalvinistų knygą sudaro 3 veikalai: 1) giesmynas Psolmay Dowida szwenta (iš lenkų k. vertė Steponas Jaugelis Telega); 2) Gžegožo iš Žarnoveco postilė Summa, aba Trumpas iszguldimas ewangeliv szwentu per wisus meatus dienomis nedelos baźnićiose krikśćioniszkose skaytomu ... (iš lenkų k. vertė Samuelis Minvydas ir Jonas Božimovskis vyresn.); 3) maldynas Maldos krikscioniszkos, wisokiam meatuy ir reykalams bendriems prigulinćios ... ir Katechismas, aba Trumpas pamokslas wieros krikśćioniszkos del waykialu maźu (vertė S. Minvydas ir J. Božimovskis vyresn.).

Manoma, kad tai vienintelė originali XVII a. lietuviška kalvinistų giesmė apie marą. Ją sukūrė vienas iš Knygos nobažnystės autorių, aktyvus Reformatų bažnyčios narys, Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis Telega (1600 – po 1666). 

Antroji knygos dalis – lenkų reformacijos veikėjo Gžegožo iš Žarnoveco (Grzegorz z Żarnowca, 1528 – prieš 1601) sukurtų evangelijų vertimas. 

Maldos krikščioniškos, po kurių tolesne puslapių paginacija eina Katekizmas, arba Trumpas pamokslas vieros krikščioniškos dėl vaikelių mažų; šią knygą parengė du uolūs lietuviškosios Reformatų bažnyčios puoselėtojai ir kunigai Samuelis Minvydas (1602–1658) bei Jonas Božimovskis vyresnysis (1610–1673).

LDK reformatų veikėja, materialiai rėmusi Lietuvos evangelikų reformatų spaudą.

Vieno iš lietuvių raštijos pagrindėjo, leksikografijos pradininko Konstantino Sirvydo (1578 / 1581–1631) lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodyno paskutinė, penktoji, laida. Pirmąsyk kitu pavadinimu (Promptuarium dictionum Polonicarum, Latinarum et Lituanicarum) žodynas išėjo prieš 1620 m. 

Pedagogas jėzuitas Jonas Jaknavičius (1589–1668) parengė ir 1637 m. Vilniuje išleido Lenkiškas ir lietuviškas evangelijas. Nors XVII–XIX a. išėjo daugiau nei 40 laidų, vis dėlto išliko palyginti nedaug šios knygos egzempliorių, ir tie patys su defektais. LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomas 10-osios laidos egzempliorius, stokojantis antraštinio lapo. 

Dominikonų vienuolis Jurgis Kasakauskis (apie 1650 – po 1711) parengė ir 1681 m. išleido pirmąją katalikišką maldaknygę lietuvių kalba Rožančius Švenčiausios Marijos panos ir saldžiausio vardo Jėzuso... Ji iki 1864 m. išleista 45 kartus. LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomas defektinis 5-ojo leidimo egzempliorius.

Katalikiškas giesmynas Balsas širdies pirmą kartą išleistas apie 1679 metus. Jį parengė kunigas jėzuitas Pranciškus Šrubauskis (1620–1680). Giesmėse perteikiama Baroko epochos pasaulėjauta su jai būdinga menine stilistika: vyrauja kontrastų principas, nuodėmingo žmogaus ir gailestingo Dievo tema.

Vilniaus vyskupo Karolio Karpio (Carolus episcopus Vilnensis) duota aprobata ir autoriaus pasirašytos pratarmės maloningam skaitytojui pradžia.

1753 metais Vilniuje, Pranciškonų spaustuvėje, išleista populiari religinės katalikiškos moralistikos knyga, kuri šiuolaikine lietuvių kalba skambėtų kaip „Amžinybėn atverti vartai“. Daugelio laidų sulaukusią knygą parašė iš Žemaitijos kilęs Regulinių kanauninkų ordino vienuolis, pamokslininkas Mykolas Olševskis (apie 1712 – apie 1779). Pirmoji šios tikėjimo aiškinimų su didaktiniais vaizdeliais knygos, kurioje, kaip yra pastebėjęs Mikas Vaicekauskas, „ryškiai atsiskleidžia barokinė pasaulėvoka bei mirties samprata“, laida išėjo su lotyniška autoriaus dedikacija Salantų dekanui Pranciškui Kovalevskiui. Iki 1851 metų ji su tam tikrais pakeitimais dar buvo išleista 17 kartų Vilniaus akademijos, Bazilijonų, taip pat Rommo ir Dworzeco spaustuvėse.

Lietuviškas visos Biblijos vertimas, parengtas Jono Berento (1667–1737), pirmą kartą išspausdintas 1735 metais Karaliaučiuje. 1755 m. šis Biblijos vertimas sulaukė antro leidimo (Karaliaučiuje, Danielaus Kristupo Kanterio spaustuvėje). Jį redagavo Papelkių (Labguvos apskr., Mažoji Lietuva) kunigas Adomas Frydrichas Šimelpenigis (1699–1763). 

LMA Vrublevskių bibliotekos egzempliorius defektinis: stokojama bendrosios antraštės ir Naujojo Testamento antraštinio lapo.

Lietuviškojo Baroko epochos pabaigoje išspausdinti pirmieji LDK elementoriai. Apie 1759–1761 m. Vilniaus akademijos spaustuvėje išėjo Mokslas skaytima rašto lękiško del mažu vaykialu, kuremy padieti ira vysoki mokslay krikščioniški (1763², 1766³), o veikiausiai apie 1766–1776 m. ten pat pasirodė Mokslas skaytima rašta lietuviška diel mažu vayku, kuremy padiety ira visoki mokslay krykščioniški. Pastarasis elementorius XVIII amžiuje sulaukė bene dar 14-os laidų. Mūsų dienas pasiekė vos vienas kitas išlikęs egzempliorius. Tad daugelis leidimų yra spėjami – bibliografų nustatyti ir aprašyti pagal šaltinius. Išaugusį elementorių poreikį liudija XIX a. leidybos rodikliai: įvairiose Vilniaus spaustuvėse – religinių institucijų ir privačiose – kone kasmet pasirodydavo naujai perspausdintas („pardrukavotas“) Moksłas skaytima raszta lietuwiszka. Remiantis išlikusiais duomenimis, šio elementoriaus nuo 1802 iki 1861 metų sulaukta apie 50 laidų.

Knygotyrininkės Aušros Navickienės nustatyta, kad nuo 1795 m. pradžios iki XIX a. vidurio sparčiai – net tris kartus – išaugo elementoriaus Moksłas skaytima raszta lietuwiszka tiražas, siekęs 4 000–5 000 egzempliorių. Tačiau, kaip liudija knygų lietuvių kalba bibliografijos duomenys, šiandien išlikusių šios 32 puslapių knygelės egzempliorių nėra daug.

Ankstyviausias Vrublevskių bibliotekoje saugomas šio populiaraus pradžiamokslio egzempliorius – reta 1848 metų Rommo spaustuvėje pasirodžiusios laidos knyga. 

Vario raižinyje, kurį sukūrė Pranciškus Pelikanas (apie 1778–1781) ir Ignotas Karenga, o 1799 m. Vilniuje išleido Juozapas Perlis (m. 1818), pavaizduota Antakalnio Švč. Mergelė Marija Maloningoji, abiejose rankose laikanti sulaužytas Dievo rūstybės strėles, nukreiptas į nusidėjėlius. Buvo tikima, kad Antakalnio Švč. Mergelė Marija saugo vilniečius karo ir maro epidemijų metais. Ir ne tik juos. Išklausiusi karaliaus Jono Kazimiero Vazos, taip pat Lenkijos ir Lietuvos didikų, 1656 m. paaukojusių Jai Abiejų Tautų Respubliką, maldas, gausiose Baroko epochos nelaimėse Švč. Mergelė Marija patikimai globojo Lietuvą ir visus Jos užtarimo meldusius gyventojus. Šią aplinkybę irgi verta prisiminti, šia ir kitomis parodomis įprasminant Baroko metus.